 |
Naujas Klaipėdos universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė netikėtą faktą: daugiausia mikroplastikų į Kuršių marias patenka ne iš upių ar pakrančių veiklos, o iš atmosferos. Kasmet į Kuršių marias nusėda apie 28 trilijonai mikroplastiko dalelių, o upių indėlis yra tūkstančiu kartų mažesnis. Kuršių marios yra didelis plastiko kaupimosi baseinas, kuriame teršalus suneša vėjas iš Lietuvos, kitų Europos regionų ir net Baltijos jūros paviršiaus.
Mokslininkai, įgyvendindami projektą „Mikroplastiko ir mikrokaučiukų, kaip sunkiųjų metalų vektorių, atmosferinis-upinis srautas, pernaša ir poveikis Kuršių marioms“, analizavo mikroplastikų patekimą į Kuršių marias, jų judėjimą ir gebėjimą kaupti pavojingas medžiagas. Tyrėjų surinktuose mėginiuose dominuoja sintetiniai plastiko pluošteliai, kurie lengvai pakeliami vėjo ir gali nukeliauti dideliais atstumais. Vandenyje vyrauja lengvieji polimerai (polietilenas, polipropilenas ir polistirenas), kurie ilgai išlieka plūduriuojantys, o nuosėdose – sunkesni plastikai, tokie kaip polivinilchloridas, polietileno tereftalatas ir nailonas. Dėl Kuršių marių seklumo, ribotų mainų su Baltijos jūra ir lėto vandens atsinaujinimo mikroplastikai čia užsilaiko vidutiniškai apie mėnesį.
Svarbus tyrimo rezultatas – plastikas veikia kaip papildomas teršalų nešiotojas. Plastiko paviršiuje aptikti toksiniai metalai, tokie kaip švino, kadmio, vario, cinko, nikelio ir retųjų žemių elementai. Šie metalai aptikti biologiškai prieinamose formose, todėl gali lengvai patekti į vandens organizmus.
Metalų pėdsakai leido identifikuoti galimus taršos šaltinius. Varis ir cinkas yra transporto taršos rodikliai. Stabdžių kaladėlėms trinantis, jos išskiria smulkias daleles su variu, o padangų guma, kurioje naudojami cinko junginiai, dėvėdamasi palieka aplinkoje mikrodalelių su cinku. Aptikus vario ir cinko pėdsakų ant plastiko, galima daryti išvadą, kad plastikas pateko į aplinką, kurioje vyrauja intensyvi transporto tarša.
Aliuminio ir lantano santykis plastiko paviršiuje gali atskleisti, iš kokių šaltinių dalelės pateko į aplinką. Šie du elementai aplinkoje elgiasi skirtingai, todėl jų proporcijos tampa savotišku „geocheminiu parašu“.
Aliuminis yra vienas gausiausių elementų Žemės plutoje – jis lengvai patenka į aplinką su gamtinės kilmės dulkėmis. Lantanas, priešingai, yra retasis žemės elementas, kurio gamtiniai kiekiai ore kur kas mažesni, tačiau jis gausiai aptinkamas naftos perdirbimo, degimo ir metalų gamybos emisijose.
Degant kurui ar vykstant naftos produktų perdirbimui, į aplinką išmetami smulkūs aerozoliai dažnai pasižymi padidintu lantano kiekiu. Tokios dalelės turėdamos daugiau lantano, bet santykinai mažiau aliuminio, pasižymi būdingomis naftos produktų ir jų degimo metu susidariusioms dulkėms.
Nustačius aliuminio/lantano santykį plastike, galima daryti išvadas apie plastiko sąveiką su emisijomis iš transporto, uostų veiklos, pramonės ar energetikos įrenginių, kur intensyviai deginami ar garinami naftos produktai. Tokiu būdu plastiko fragmentai tarsi „užfiksuoja“ teršalų
istoriją – ant jų nusėda smulkūs degimo metu išsiskyrę aerozoliai kartu su juose esančiais elementais. Mokslininkų atlikti tyrimai vertinant aliuminio ir lantano santykius išryškino pramonės ir energetikos įtaką, būdingą naftos produktams ir degimo procesams.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad Baltijos jūra gali būti mikroplastikų kilmės šaltinis – jūros purslai, ypač esant stipriam vėjui, į atmosferą pakelia smulkias plastiko daleles, kurios vėliau nusėda Kuršių marių paviršiuje.
Atmosferos pernašos modeliai parodė, kad oro masės su mikroplastikais į Kuršių marias dažniausiai atkeliauja iš Vidurio ir Rytų Europos, taip pat iš Baltijos jūros regiono. Didžiausi mikroplastiko srautai užfiksuoti Nidoje ir Kairiuose – vietovėse, kur stiprus vėjas lengvai sujudina ir vėl nuleidžia paviršiuje susikaupusias daleles.
Šie rezultatai aiškiai rodo, kad mikroplastikai Kuršių mariose yra regioninė oro taršos problema, o ne vien vietinių veiklų pasekmė. Norint tiksliau įvertinti taršos mastą ir sumažinti rizikas, būtina stebėti mikroplastikų kiekį ore ir mažinti transporto bei pramonės išmetamus teršalus.
Finansavimą Klaipėdos universiteto projektui skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-23-139.
