Vareikis, Vygantas
Item type:ETD, [Making the maritime nation: the influence of Lithuanian intellectuals and public activists on the development of the maritime idea in the mass media, 1918-1939]master thesis[2024][H005]Linkauskienė, Kristina1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos ši įgijo jūrų uostą ir nepilnus 16 metų (iki 1939 m, kai vėl jo neteko) bandė įsitvirtinti pajūryje, ėmė propaguoti jūrinę idėją visuomenės tarpe, skatino lietuvių jūrinį sąmoningumą, bandė „atsigręžti veidu į jūrą“. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūriniai skirtumai, autonominis Klaipėdos krašto statusas ir gyventojų priešpriešos šiame kontekste kūrė papildomus iššūkius formuojant jūrinę politiką ir tradiciją, atsižvelgiant į tai, kad laikotarpio būta trumpo, o tęstinumas buvo nutrauktas II Pasaulinio karo ir sovietų okupacijos. Darbe nagrinėjamas kultūros veikėjų, intelektualų įsitraukimas į šios idėjos sklaidą publikuojant straipsnius periodinėje spaudoje, dalyvaujant visuomeninėje veikloje, patiems įsitraukiant į jūrines veiklas (buriuojant, plaukiojant pirmaisiais lietuviškais prekybiniais laivais). Darbe tiriami tokių tarpukario Lietuvos leidinių kaip „Inkaras“, „Jūra“, „Vakarai“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ publikacijos, idėjos populiarintojų P. Andriušio, S. Šemerio, K. Pakšto ir keleto kitų kultūros veikėjų veikla bei spausdinti tekstai, bandant pagrįsti hipotezę, kad per kultūrą ir bandymą kurti tradiciją anuomet buvo pasiekta nemenko masto sklaidos ir tam tikro poveikio keliant „jūrinį sąjūdį“ platesniuose visuomenės sluoksniuose nei tik akademinėse ar jūrininkų bendruomenėse, o, pavzdžiui, Jūros dienos kampanija, vykusi 1934 m., pasiekė XXI a. jau kaip tradicinė kasmetinė Jūros šventė.
10 4 Item type:ETD, [Lietuvos karių kasdienybė karo ir taikos metu 1918–1940 m.]The advent of the First World War on 1 August 1914, contemporaneously known as the Great War, already in the first days of the fighting radically changed the long-established daily lives of many European nations, states, regions, peripheries and their peoples. The everyday life and routines of people of different national and social backgrounds living in the territory of Lithuania also underwent radical change. In the wake of volatile military campaigns, in the autumn of 1915 the territory of Lithuania, devastated by the belligerent forces, was occupied by the Imperial German Army, which in an effort to consolidate its position in the occupied territories of the Russian Empire, created a military administrative unit Ober Ost (Oberbefehlshaber Ost or Oberkommando Ost) under the aegis of the Supreme Commander of All German Forces in the East, which is commonly referred to as Oberostas in Lithuanian historiography. This territorial unit encompassed the former Russian governorates of Suwalki (Suvalkai) and Kovno (Kaunas) and the larger part of the territory of the governorates of Vilna (Vilnius), Grodno (Gardinas) and Courland (Kuršas). The central headquarters of Ober Ost was set up in Kaunas where it remained until August 1918 when the Lithuanian Military Government was established. The First World War and the related losses, mobilisation, forced migrations and violence that it involved, in other words the War Culture, had transformed the way of life and social relationships in Lithuanian society and, in parallel with other geopolitical factors, gave rise to the formation of Lithuanian statehood.
4 19 Item type:ETD, [The daily life of Lithuanian soldiers in war and peace in 1918–1940]1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, amžininkų vadintas Didžiuoju karu, jau pirmosiomis kovos veiksmų dienomis radikaliai pakeitė nusistovėjusį kasdieninį daugelio Europos valstybių, regionų, periferijų ir juose gyvenusių tautų gyvenimą. Radikaliai pasikeitė ir Lietuvos teritorijoje gyvenusių įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių žmonių buitis ir kasdieninis gyvenimas. Po permainingų kovų, 1915 m. rudenį, kovojančių pajėgų nuniokota Lietuvos teritorija buvo užimta Vokietijos imperijos kariuomenės, kuri siekdama įsitvirtinti okupuotose Rusijos imperijos teritorijose įsteigė Rytų fronto kariuomenės vyriausiosios vadovybės administruojamą teritorinį vienetą Ober-Ost (Oberbefehlshaber Ost arba Oberkommando Ost), kuris lietuviškoje istoriografijoje paprastai vadinamas Oberostu. Šis teritorinis vienetas apėmė ankstesnes Suvalkų, Kauno ir beveik visas Vilniaus, Gardino ir Kuršo gubernijų teritorijas. Centrinė Oberosto vadovybės būstinė įsikūrė Kaune, kur veikė iki 1918 m. rugpjūčio mėn., kol čia buvo įsteigta Lietuvos karinė gubernija. Pirmasis pasaulinis karas ir su juo susijusios netektys, mobilizacija, prievartinės migracijos, smurtas, kitaip tariant karo kultūra, pakeitė Lietuvos visuomenės gyvenimo būdą ir socialinius santykius, o šalia kitų geopolitinių faktorių, sukūrė prielaidas Lietuvos valstybingumui susiformuoti.
18 Item type:ETD, [Sport activity in the Lithuanian Riflemen‘s Union (1919-1940)]Lietuvos Šaulių Sąjunga buvo sukarinto pobūdžio visuomeninė organizacija, gyvavusi tarpukario periodu. Nuo pat Sąjungos ištakų, pastaroji buvo glaudžiai siejama su fiziniu lavinimu ir šio savo aspekto neprarado iki pat organizacijos žlugimo 1940 metais. Šaulių Sąjunga nebuvo vienintelė organizacija tuo metu Lietuvoje, užsiėmusi sportine veikla, bet ji buvo vienintelė sporto klausimą vysčiusi viso tarpukario metu. Pagrindinis Sąjungos siekis buvo skleisti suvokimą, kas apskritai yra sportas ir kokiomis priemonėmis fizinis lavinimas gali teigiamai paveikti individo sveikatą, gyvenimo būdą ir net elgesį. Įkvėpimo Sąjunga sėmėsi iš kitų panašaus pobūdžio organizacijų Europoje, kaip čekų Sokol arba suomių Suojeluskunta. Abiejų šių organizacijų atveju, fizinis lavinimas buvo panaudotas, siekiant pagerinti tautos sveikatą ir būdą. Visgi, sporto inkorporavimas į kasdienį šaulių gyvenimą buvo sudėtingas. Pagrinde todėl, jog visuomenė nepatikliai žiūrėjo į sporto klausimą, nejautė poreikio keisti savo gyvenimo būdo ir nematė prasmės sporto kultivavime. Šaulių Sąjungos pagrindą sudarė, pagrinde, ūkininkai, kurie sportu nesidomėjo ir tikėjo atliekantys pakankamai fizinių pratimų laukuose. Tokios nuomonės, ilgą laiką, laikėsi ir darbininkai miestuose bei inteligentija. Jų akyse, bet kokia sportinė veikla buvo laiko švaistymas. Sporto plėtojimąsi apsunkino ir faktas, jog ne taip, kaip likusioje Europoje ir JAV, Lietuvos valdžia nepalaikė sporto plėtotės. Todėl sportininkai privalėjo veikti savarankiškai, be finansinės paramos iš valstybės vadovų. Todėl sportą kultivuojančios organizacijos kentėjo nuo lėšų, sporto aikščių ir įrankių bei tinkamų, apmokytų instruktorių stokos. Ilgą laiką apribotas buvo ir moterų vaidmuo Sąjungoje sporto klausimu, kurių dalyvavimas buvo laikomas nepriimtinu. Šaulių Sąjungos ideologai nuožmiai kovojo su negatyviais sportą supančiais stereotipais ir sporto rėmėjų bei lėšų stoka, o kuomet Sąjungai pagaliau 4 deš. viduryje pagaliau pavyko prasilaužti, nebeužteko laiko iki galo įgyvendinti visų išsikeltų tikslų, kadangi 1940 metais Lietuvoje neteko Nepriklausomybės. Organizacijos numatyti tikslai susidėjo iš paruošimo Sąjungos narių artėjančiam karui. Per sportinę veiklą, šauliai turėjo sustiprėti, užsigrūdinti, tapti greitesni, išmokti šaudyti, plaukti, šliuožti ir t.t. Sportas taip pat buvo panaudojamas siekiant pagerinti šaulių sveikatą, šitaip atsikratant bet kokių ydų, kurias šie galėtų perduoti ateities kartoms. Sportas taip pat naudotas, kaip priemonė suvienyti tautą – užsiimdami sportine veikla, šauliai turėjo judėti, mąstyti ir tapti viena esybe. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, Šaulių Sąjunga pasirinko kultivuoti tokias sporto šakas, kaip lengvąją atletiką, kolektyvius ritminius pratimus, šaudymo sportą, jojimo ir vandens sportą, žiemos sportą ir komandinius žaidimus, kaip krepšinį, futbolą, kumščiasvydį. Daugiausiai šaulių vadovų dėmesio susilaukė tie sportai, kurie ideologine ir praktine prasme galėjo atnešti daugiau naudos – ugdyti šaulius fiziškai ir auklėti juos dvasine prasme.
5 3 Item type:ETD, [Lithuanian navy in the interwar and post-1990 periods: comparison of its personnel, activities and traditions]Magistro baigiamojo darbo tikslas – per jūrinio kontingento pasirengimo lygio, veiklos bei tradicijų analizę, lyginimą su tarpukario kaimyninėmis šalimis: Estija, Latvija ir Lenkija bei šiandieniniu laivyno kariu, nustatyti, kokia to kontingento kokybė ir motyvacija tarnauti. Pagrindiniai darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti tarpukario karinio laivyno karių profesinį ir karinį pasirengimą, mokymosi galimybes, lyginant su kaimyninėmis šalimis bei šiuolaikinių karinių jūrų pajėgų kariu ir ištyrinėti karių gebėjimus pasipriešinti. 2. Ištirti ir palyginti laivyno įkūrimo bei atkūrimo niuansus, veiklą, karių kasdienybę ir tarnybos iššūkius, atskleisti tarpukario laivyno grėsmes, lyginant su šių dienų realijomis. 3. Išnagrinėti tarpukario laivyno simbolius, skiriamuosius ženklus, tradicijas ir jų tęstinumą šiomis dienomis bei nustatyti, kokią tai turi motyvuojančią galią. Rašant darbą, buvo naudojami turinio analizės (tarpukario periodinių šaltinių interpretacijos), literatūros analizės, archyvinių dokumentų ir teisės aktų analizės, sintezės, istorinis analitinis, aprašomasis bei lyginamasis metodai, rekonstruota karinio laivyno istorija, statistikos, naratyvo bei memuaristikos kritinė analizė. Tyrimo chronologinės ribos apima du laikotarpius: nuo 1918 m. (Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo) iki 1940 m. (sovietinės okupacijos) ir nuo 1992 m. (atkurto Lietuvos karinio laivyno) iki šių dienų. Surinkta šaltinių informacija lėmė šio tyrimo struktūrą, kurią sudaro įvadas, dėstomoji dalis su trimis skyriais, aštuoniais poskyriais, išvadomis, kuriose apibendrinami rezultatai, literatūros sąrašu ir priedais. Pirmas skyrius susideda iš trijų poskyrių, kuriuose lyginama jūrinio personalo profesinė kompetencija su kaimynų estų, latvių ir lenkų, jų ugdymosi galimybėmis bei šiandieninio laivyno kario pasirengimu. Antrąjį skyrių sudaro trys poskyriai, kur dėmesys skiriamas laivyno įkūrimo ir atkūrimo problematikai, tarnybos rutinai bei grėsmių ir iššūkių palyginimui su šių laikų realijomis. Trečią skyrių sudaro du poskyriai. Čia analizuojama jūrinių skiriamųjų ženklų ir simbolių genezė bei kaita, įrodomas perimtų iš tarpukario laivyno jūrinių tradicijų tęstinumo poreikis. Atlikus tyrimą, prieita prie šių išvadų: Jūra tarpukario lietuvių gyvenime įsikomponuodavo fragmentiškai, o laivynas buvo reikalingas lygiai tiek, kiek gali duoti ekonominės naudos ir sustiprinti valstybingumą. Nors analfabetai karo laive netarnavo dėl griežtos atrankos, 1935 m. įsteigtam karo laivynui specialistų rengimo centro Lietuvoje nebuvo. Laivo „Prezidentas Smetona“ karininkija buvo išsilavinusi, nes mokslus baigė ir praktikos įgavo užsienyje, o puskarininkiai ir eiliniai jūreiviai buvo ugdomi pagal laivo vado A. Kaškelio sukurtus mokymo planus, nes kitur jų niekas neruošė. Estijos jūreivystės mokykla taip pat veikė vos kelis metus (1920–1923), tačiau Jūrininkystės kursas buvo dėstomas Karo akademijoje, tai praplėtė estų galimybes lavinti jūrininkus, nors šių specialistų ugdymas buvo labai siauras. Estai savo karininkus siuntė mokytis į užsienį, kaip ir lietuviai bei latviai. 1935 m. Latvija įsteigė Karo mokymo centrą, kur buvo rengiami specialistai ir laivynui. Lenkijoje jūrų karo mokyklų sistema veikia nuo 1921 m., kuri karininkus ruošia iki šių dienų. Lietuvoje tarpukario jūrininkų rengimas iš visų kaimyninių šalių buvo silpniausias. Tiek tarpukario, tiek dabartinių jūrininkų siektinos kompetencijos yra panašios: tai lyderystė, techninė kompetencija, profesionalumas, gera reputacija, lojalumas, nuolatinis bendravimas, paveldo jausmas, atsakingumas, garbingumas ir ištvermingumas. Moraliniai autoritetai ir išugdyta asmenybė tiek tarpukariu, tiek dabar, valstybės interesus iškelia aukščiau už savisaugos instinktus. Tarpukario spaudoje vyravo naratyvas, kad valstybę dabar reikia remti ūkyje, o ne konfliktų projektavime, be to, karinė doktrina siūlė gintis traukiantis į šalies gilumą, o ne į pasienį. Karinio laivyno įkūrimui ir atkūrimui labiausiai pasitarnavo visuomenininkai. Vyriausybės parama buvo labai kukli, o tai rodo, kad tuo metu nebuvo aiškios jūros politikos, vyravo pacifistinės nuotaikos. Kaimyninės Estija ir Lenkija savo laivynus įkūrė 1918 m., Latvija – 1919 m., o Lietuva – 1935 m. Laivyno vystymasis priklauso nuo galimų priešų, kurie tobulėja ir sparčiai auga, nuo ekonominio šalies vystymosi, valstybės ir karinės vadovybės ambicijų. Tarpukario karinis laivynas buvo labai silpnas, lyginant su kaimynų laivų kiekiu ir ginkluote. Geopolitinė padėtis suvienijo Baltijos kaimynes vykdyti NATO kolektyvinės gynybos užduotis jūroje. Efektyvus laivynas turi veikti pagal „kainos-efektyvumo“ kriterijų. Jeigu reikalinga įranga, ginkluotė ir žmonės vieni kitus papildo, kompensuodami trūkumus, tai laivyną galima vadinti subalansuotu. Pagal šį principą ir vystosi KJP. Tarpukario laivyne nebuvo kultūrinių tradicijų sąmoningumo, kaip pas olandus, skandinavus ar britus. Tradicijų perėmimas – tai priartėjimas prie anų laikų laivyno dvasios, labai naudinga ir vertinga patirtis, ugdant šiandieninę jūrininkų kartą. Vieningumo jausmą sukuria tradicijų žinojimas ir jų laikymasis, juk be tradicijų mes esame tik paprasti samdomi darbuotojai. Per penkerius tarpukario laivyno gyvavimo metus simbolių ir tradicijų užgyventa labai mažai: vėliava, maršas, karininko kardas, uniformos detalės, Jūros šventės šventimas, vainikų žuvusiesiems jūroje nuleidimas, Vasario 16-osios paradai, prasilenkimo jūroje ceremonija su kariniais ir civiliais laivais. Įvestos naujos tradicijos ir ženklai: laivo vado ženklas, Pajėgų ir padalinių herbai, vado ir vyriausiojo puskarininkio pareiginės monetos, Baltų genčių pavadinimų suteikimas laivams, bendradarbiavimas su laivo miestu-Krikštamote, tifono signalas atsisveikinant su laivo vadu, KJP karininkų bei laivūnų klubai, KJP karininko žiedas, KJP karininkų pusryčiai, – yra nuolat motyvuojantis jūrinį kontingentą faktorius, kuris išlaiko kultūrinį įvaizdį ir teikia moralinį pasitenkinimą priklausant šiai profesijai, o teigiamas įvaizdis visuomenėje skatina jaunuolius rinktis karo jūrininko kelią.
14 Item type:ETD, [Transformation of the defence capability of the Republic of Lithuania in 1990-2004: between individual and collective defence]Remiantis nepublikuotais archyviniais šaltiniais, oficialiais dokumentais ir istoriografija, darbe bendrąja prasme nagrinėjama Lietuvos Respublikos gynybinės galios (ne tik karinio, bet ir politinio bei diplomatinio instrumentarijaus) raida ir transformacija 1990-2004 metais. Disertacijoje yra įvertinama sprendimų, veiksmų ir aplinkybių visuma, kuri sudarė galimybes Lietuvos Respublikai per 1990-2004 m. laikotarpį iš kariniu požiūriu silpnos valstybės tapti Šiaurės Atlanto sąjungos (NATO) nare bei sukurti reikalavimus atitinkančias karines pajėgas ir efektyviai spręsti nacionalinio saugumo grėsmes. Darbe yra analizuojamas Lietuvos Respublikos gynybinės galios (krašto apsaugos sistemos) atkūrimas pradiniame individualios gynybos etape (iki 1994 m.), politinis gynybinės galios kūrimas Lietuvai tampant NATO nare, karinis šalies gynybinės galios stiprinimas ir užsienio valstybių parama, transformuojant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas; teritorinės gynybos, kaip ginkluotos valstybės gynybos pagrindo ir asimetrinio atsako, kūrimas ir transformacija, pereinant nuo individualios prie kolektyvinės gynybos principo.
9 Item type:ETD, [The concept of Lithuania as a maritime nation in the 20th century: origins, evolution and implementation]Magistro baigiamojo darbo objektas yra Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėja XX amžiuje. Magistrinio darbo tikslas yra išanalizuoti Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėją XX amžiuje, jos kilmę, raidą ir įgyvendinimą trijuose skirtinguose XX amžiaus laikotarpiuose Lietuvoje: (iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukariu ir sovietinės okupacijos metu). Šis tyrimas turi keturis uždavinius: 1) Nustatyti galimas Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjos ištakas bei atskleisti šios idėjos genezės prielaidas iki 1923 metų; 2) Išanalizuoti tarpukario laikotarpio jūrinės valstybės idėjos raidą ir jos įgyvendinimą Lietuvoje nuo 1923 iki 1940 metų; 3) Remiantis sovietinės spaudos analize nustatyti, kokie buvo sovietinio laikotarpio (1945 – 1990 m.) marinistiniai vaizdiniai ir ideologemos LTSR ideologiniame diskurse bei koks buvo jų turinys; 4) Išanalizuoti Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjos tęstinumą išeivijoje pagal Kanados lietuvių leidinį ,,Lietuvos pajūris‘‘. Magistro baigiamasis darbas ,,Lietuvos kaip jūrinės valstybės koncepcija XX amžiuje: ištakos, raida ir įgyvendinimas‘‘ yra sudarytas iš keturių skyrių. Pirmajame skyriuje yra tiriamos Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjos ištakos. Antrajame skyriuje yra atliekama Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėjos tarpukario laikotarpiu analizė. Trečiajame skyriuje yra analizuojamos marinistinės ideologemos ir mentaliniai vaizdiniai, esantys LTSR spaudoje sovietinės okupacijos metu. Ketvirtajame skyriuje yra analizuojamas Kanados lietuvių laikraštis ,,Lietuvos pajūris‘‘. Tyrimo metodai: duomenų (ypač spaudos) analizė, sintezė, naratyvinis metodas, taip pat kritinė istoriografijos analizė ir nepublikuotų archyvinių šaltinių analizė, sąvokų turinio analizė. Darbo chronologinės ribos: 1914 – 1990 metai. Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėja XX amžiuje yra ne viena evoliucionuojanti idėja, bet trys skirtingos idėjos trijuose skirtinguose Lietuvos istoriniuose laikotarpiuose (iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario laikotarpiu, sovietinės okupacijos laikotarpiu). Šių idėjų skirtumai buvo nulemti (geo)politinių, ekonominių, socialinių ir ideologinių aplinkybių.
7 7 Item type:ETD, [A memorial in the politics of memory: the case of Paneriai (1944-2016)]Disertacijoje, remiantis publikuotais ir nepublikuotais archyviniais dokumentais, periodika, interviu medžiaga, naudojantis naratyviniu, istorinės analizės, lyginamuoju ir dalyvaujamojo stebėjimo metodais, plačiame istoriniame kultūriniame kontekste yra nagrinėjama didžiausioje Holokausto vietoje Lietuvoje įsteigto Panerių memorialo raida 1944-2016 metais. Memorialas yra analizuojamas kaip oficialios atminimo politikos vykdymo instrumentas, atminimo politikos raiškos ir kristalizavimosi vieta, bei į skirtingų politinių ideologijų ir institucijų formuojamą atminimo erdvę. Disertacijoje analizuojamos masinių žudynių Paneriuose vaizdinio reikšmė (-s) skirtingose atminimo kultūrose, nagrinėjama masinių žudynių Paneriuose istorijos ideologinė panauda, Panerių muziejaus ekspozicijos transformacijos bei ideologinės šių transformacijų prielaidos, atskleidžiamas Holokausto memorialų Lietuvoje vaidmuo sovietinėje ir posovietinėje atminimo politikoje.
17 Item type:ETD, [Antisemitizmas sovietinėje Lietuvoje 1944-1990 metais]Anti-Semitism in the Lithuanian SSR was a phenomenon produced by the interaction between negative attitudes towards and prejudice against Jews that had taken root in certain sections of society prior to the Soviet occupation and the hostility towards Jews under the influence of Soviet ideology, sporadically aided and abetted at the state level, which might be designated as Soviet anti-Semitism. The hostility towards Jews based on anti-Judaic myths acquired the hallmarks of modern anti-Semitism during the period of the Lithuanian national revival in the nineteenth century; anti-Semitism in the interwar Lithuania manifested itself in competition for the domination in the economic sphere and in accusing Jews of pro-communist activities; anti-Semitism, gaining momentum during the first Soviet occupation, warranted genocidal policies pursued under Nazi occupation. Since 1944, when Lithuania was annexed by the Soviet Union, anti-Semitism could neither be tolerated nor openly disseminated due to its contradictions to the basic ideological tenets of Communism. Hence, anti-Semitism was regarded as a social phenomenon of the capitalist system and was formally persecuted. Notwithstanding ideological postulates, Soviet anti-Semitism, however, was effectively shaped and maintained until the declaration of Lithuania’s independence through latent hostility towards the Jews by way of various propaganda campaigns and restrictions in the cultural, educational and religious spheres. The dissertation analyzes the development of anti-Semitism in the Lithuanian SSR based on an integrated analysis of the scientific research, archives, periodicals, memoirs and reminiscences.
4 17 Item type:ETD, [Anti-Semitism in soviet Lithuania in the period 1944-1990]Antisemitizmas Lietuvos SSR buvo dar iki sovietinės okupacijos dalyje visuomenės įsitvirtinusių neigiamų nuostatų žydų atžvilgiu sąveikos su sovietinės ideologijos veikiamu ir kai kuriais atvejais valstybiniu lygmeniu kurstytu priešiškumu žydams, kurį galima įvardinti sovietiniu antisemitizmu, reiškinys. Antijudaistiniais mitais paremtas priešiškumas žydams XIX a. lietuvių tautinio atgimimo metais įgijo moderniojo antisemitizmo bruožų; tarpukario Lietuvoje antisemitizmas reiškėsi konkurencinėje kovoje dėl dominavimo ekonomikos sferoje ir kaltinant žydus komunistiniu aktyvumu; pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu sustiprėjęs antisemitizmas nacistų okupacijos laikotarpiu paskatino genocidinės politikos vykdymą. Kai Sovietų Sąjunga užėmė Lietuvą, antisemitizmas negalėjo būti toleruojamas ir skleidžiamas atvira forma dėl prieštaravimų pagrindiniams ideologiniams komunizmo principams. Todėl antisemitizmas buvo vertinamas kaip socialinis kapitalistinės sistemos reiškinys ir formaliai teisiškai persekiotas. Tačiau nepaisant sovietinių ideologinių nuostatų, iš esmės iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sovietinis antisemitizmas buvo formuojamas ir palaikomas per išoriškai paslėptą (latentinį) priešiškumą žydams įvairių propagandinių kampanijų metu bei suvaržymais kultūros, švietimo ir religijos srityse. Disertacijoje, remiantis kompleksine mokslinių tyrimų, archyvinių, periodinių ir atsiminimų analize, tiriama sovietinio antisemitizmo raida Lietuvos SSR.
15 22