Stumbraitė-Vilkišienė, Edita

Šiuo metu karinės grėsmės nėra vieninteliai iššūkius Lietuvos nacionaliniam saugumui keliantys kintamieji – egzistuoja gausybė kitų rizikos veiksnių, kurie gali sukelti rimtų problemų nacionaliniam saugumui ir valstybės išlikimui. Atsirandančios naujos rizikos reikalauja inovatyvaus požiūrio į saugumą ir alternatyvių nacionalinio saugumo rizikos veiksnių valdymo strategijų taikymo. Darbo problema – kokie yra Lietuvos nacionalinio saugumo rizikos veiksnių valdymo probleminiai aspektai ir jų sprendimo galimybės? Darbo objektas – Lietuvos nacionalinio saugumo rizikos veiksniai ir jų valdymas. Tikslas – įvertinti Lietuvos nacionalinio saugumo rizikos veiksnių valdymo problemas ir jų sprendimo galimybes. Uždaviniai: 1) Išanalizuoti nacionalinio saugumo teorinius aspektus, apibrėžiant nacionalinio saugumo sampratą, funkcijas, tikslus, uždavinius, išskiriant nacionaliniam saugumui įtaką darančias sritis, detalizuojant nacionalinio saugumo rūšis; 2) Apžvelgus nacionalinio saugumo politiką reglamentuojančius dokumentus nustatyti rizikos veiksnių sąsajas su Lietuvos nacionaliniu saugumu ir išanalizuoti nacionalinio saugumo rizikos veiksnių prevencines priemones; 3) Išnagrinėti Lietuvos nacionalinio saugumo rizikos veiksnių valdymo priemones ir įvertinus probleminius aspektus numatyti galimus sprendinius. Empiriniu tyrimu ginamasis teiginys patvirtintas iš dalies. Tyrimu nustatyta, kad pagrindinės priemonės, kurios taikomos tradicinių ir netradicinių nacionalinio saugumo rizikos veiksnių mažinimui, yra šalies saugumo stiprinimas, atsakinga ir aktyvi narystė NATO ir ES, ilgalaikių valstybinio saugumo stiprinimo programų rengimas ir vykdymas. Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu sukurtos ir įgyvendinamos nacionalinio saugumo rizikos veiksnių valdymo priemonės yra pakankamos prioritetinių tradicinių rizikos veiksnių valdymui, tačiau dokumentuose stokojama netradicinio rizikos veiksnio – terorizmo valdymo priemonių, taip pat priemonių, skirtų pažangos stabdymo mažinimui. Siekiant pašalinti šias spragas, atsakingoms institucijoms siūloma modernizuoti nacionalinio saugumo rizikos veiksnių stebėsenos sistemą, atnaujinti nacionalinio saugumo rizikos veiksnių įvertinimo metodus, didinti valstybės institucijų skaitmenizaciją, skatinti pažangos didinimo priemonių diegimą, parengti terorizmo prevencijos ir valdymo programą, atnaujinti Nacionalinio saugumo strategiją.

Pastarąjį dešimtmetį Baltijos šalys susiduria su reikšmingais geopolitiniais iššūkiais, ypač po 2014 m. Krymo aneksijos ir 2022 m. plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą. Šie įvykiai iš esmės pakeitė Europos saugumo architektūrą ir paskatino Lietuvą, Latviją ir Estiją peržiūrėti bei atnaujinti savo nacionalinio saugumo strategijas, stiprinant karinį atgrasymą ir visuomenės atsparumą. Tyrimo probleminis klausimas – kaip Baltijos šalys adaptavo savo nacionalinio saugumo strategijas po 2014 ir 2022 m. geopolitinių lūžių ir kokias priemones jos numato nacionalinio saugumo grėsmėms spręsti. Tyrimo objektas – Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinio saugumo strategijos kaip oficialūs planavimo dokumentai, atspindintys grėsmių vertinimą, prioritetus ir pasirenkamas saugumo priemones. Tyrimo tikslas – palyginti šias strategijas, įvertinant jų panašumus, skirtumus ir aktualumą kintančiame geopolitiniame kontekste. Tyrimas grindžiamas kokybine metodologija, taikant dokumentų, turinio ir lyginamąją analizę. Analizuota strategijų struktūra, turinys ir planavimo logika. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad visos trys Baltijos šalys išplėtė saugumo sampratą ir įtvirtino atsparumo principus, tačiau skiriasi jų įgyvendinimo būdai. Estija pasižymi sisteminiu požiūriu, Lietuvoje labiau akcentuojamos pilietinės iniciatyvos, o Latvija remiasi mobilizacine logika. Tyrimas patvirtino, kad koordinacinis pajėgumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių nacionalinio saugumo strategijų įgyvendinimo veiksmingumą šiuolaikinėje saugumo aplinkoje.

Magistro darbe nagrinėjama aktuali tema – daugiabučių namų administravimas ir modernizavimas Klaipėdos miesto savivaldybėje Temos aktualumas išryškėja darnaus vystymosi kontekste, kuris glaudžiai susijęs su valdysenos principų įgyvendinimu viešajame sektoriuje. Darbo tikslas: įvertinti daugiabučių namų administravimą ir modernizavimą Klaipėdos miesto savivaldybėje. Tikslui įgyvendinti iškelti uždaviniai: išanalizuoti daugiabučių administravimo ypatumus teoriniu aspektu; išnagrinėti daugiabučių namų modernizavimo procesą Lietuvoje, apžvelgiant teisinį reglamentavimą, modernizavimo poreikį bei įgyvendintą praktiką; atlikti daugiabučių namų administravimo ir modernizavimo tyrimą Klaipėdos miesto savivaldybėje, administruojančių įmonių atstovų požiūriu. Teoriniu požiūriu nagrinėjama daugiabučių administravimo ir modernizavimo samprata, kaip viena iš sudėtinių būsto politikos dalių. Apžvelgiamas daugiabučių namų admnistravimo ir modernizavimo teisinis reglamentavimas ir iš to kylančios problemos, pateikiama daugiabučių namų administravimo formų bei modernizavimo formų apžvalga. Atskleidžiama modernizavimo poreikio svarba tvaraus vystymosi kontekste. Siekiant atsakyti į probleminį klausimą, kokios kyla daugiabučių administravimo problemos, modernizuojant daugiabučius namus Klaipėdos miesto savivaldybėje, atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu nustatyti modernizaciją skatinantys ir stabdantys veiksniai, identifikuotos problemos, su kuriomis susiduria savivaldybės paskirti daugiabučių administratoriai, skatindami gyventojus dalyvauti modernizacijos procese bei atskleistos priemonės, kuriomis patys administratoriai prisideda prie gyventojų aktyvesnio dalyvavimo savo namo valdyme. Tyrimu nustatyta, kad daugiabučių administratoriai savo veikloje susiduria su tokiomis problemomis, kaip gyventojų pasyvumas, išankstinis nusistatymas, nenoras bendrauti ir bendradarbiauti. Administratorių taikomos iniciatyvos, kuriomis gyventojai būtų skatinami aktyviau dalyvauti savo namo valdyme. Viena svarbiausių problemų – sudėtingas komunikacijos procesas. Modernizacijos procesą stabdo nepakankama komunikacija su gyventojais, gyventojų finansinių išteklių ribotumas, netinkama valstybės parama, sudėtingas dokumentų rengimo procesas, gyventojų nepasitikėjimas administratoriais, nepakankamas gyventojų švietimas. Tyrimo rezultatai rodo, kad gyventojų pasyvus dalyvavimas, sudėtingas komunikacijos procesas, nepakankamas bendradarbiavimas neskatina gyventojų dalyvauti namo valdyme ir stabdo daugiabučių namų modernizavimą Klaipėdos miesto savivaldybėje.

Ikimokyklinių ugdymo įstaigų funkcijų vykdymo ir optimalaus pritaikymo problema aktuali visuose Lietuvos regionuose, siekiant suteikti kokybiškas paslaugas ir užtikrinti tinkamą ikimokyklinėms įstaigoms keliamų tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Darbo tikslas - išanalizuoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų administravimą: jų funkcijas bei optimalų pritaikymą. Išanalizavus ikimokyklinio ugdymo įstaigų administravimo teorinius aspektus nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos struktūra yra labai svarbi administravimui. Atlikta teisinio reglamentavimo apžvalga atskleidė, atsakomybių ribas vykdant ikimokyklinio ugdymo įstaigų administravimą bei svarbiausias funkcijas, kurias ikimokyklinio ugdymo įstaigos turi suteikti švietimo pagalba, socialinė parama ir sveikatos priežiūra. Radviliškio rajono savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų nuostatų analizė parodė, kad abiem atvejais didžiausias dėmesys yra kreipiamas švietimo pagalbos bei sveikatos priežiūros funkcijų įgyvendinimui. Kokybinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad priskirtos funkcijos yra įgyvendinamos per specialistų teikiamas paslaugas, bendradarbiavimą su savivaldybe, bendradarbiavimą su tėvais bei bendradarbiavimą su visuomenės sveikatos biuru. Nustatytos su administravimu susijusios problemos, kurios apsunkina pavestų funkcijų optimalų įgyvendinimą, tokios kaip dokumentų kiekis, specialistų trūkumas, finansinių išteklių trūkumas ir centralizuota buhalterija. Tyrimo metu nustatyta ir tai, kokias problemas reikia išspręsti norint, kad funkcijos būtų optimaliai pritaikytos įstaigų paslaugų gavėjų poreikiams, t.y. lėšų, etatų ir specialistų trūkumas; ugdytinių tėvų įsitraukimas; auklėtojų kvalifikacijos kėlimas.

Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos daugiabučio namo gyventojai tapo pastato bendrasavininkiais, jiems suteikta galimybė patiems išsirinkti, kokią nuosavybės formą jie taikys, prižiūrint ir administruojant daugiabutį. Tačiau šiandien pastebima, kad kolektyvinis paslaugos teikimas ir jos reglamentavimas, nėra visiškai efektyvus. Privatizavus valstybinį būstą daugelis gyventojų susidūrė su teisine sistema, kuri turėjo pasirūpinti ne tik gyvenamųjų namų administravimu, bet ir technine priežiūra ir remonto darbais, tačiau tokia teisinė sistema nebuvo tinkamai sukurta, todėl šiandien šalyje susiduriama su būsto politikos problema, kuri siejama su daugiabučių modernizacijos stoka. Lietuvoje daugiabučių namų modernizavimo procesai vyksta vangiai, todėl šio darbo tikslas – ištirti daugiabučių namų administravimo ir modernizavimo įgyvendinimą Lietuvoje. Siekiant tai išsiaiškinti būtina apžvelgti daugiabučių namų administravimo teisinius ir teorinius aspektus, išnagrinėti daugiabučių namų modernizavimo problematiką ir teisinį reglamentavimą Lietuvoje. Taip pat tyrimui pasirinktas Klaipėdos miesto savivaldybės daugiabučių namų administravimo ir modernizavimo atvejis. Atliekant teorinę analizę siekta apžvelgti daugiabučių namų administravimo teisinius ir teorinius aspektus. Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindinis daugiabučių valdytojų uždavinys, atlikti savo veiklą skaidriai ir kokybiškai bei įgyvendinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir administravimu. Nagrinėjant daugiabučių namų modernizavimo problematiką ir teisinį reglamentavimą Lietuvoje pastebima, kad daugiabučių namų modernizavimas (atnaujinimas) reiškia, jog senos statybos namai iš naujo pertvarkomi ir pagerinamas jų šildymo energingumas. Atlikus kokybinį tyrimą išsiaiškinta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės daugiabučių namų administravimą ir modernizavimą vykdantys administratoriai susiduria su keletu problemų. Pirmiausia pastebimas gyventojų pasipriešinimas, daugiabučio namo gyventojai nenori modernizavimo, nes nepasitiki darbo vykdytoju ir rangovais, trūksta informacijos apie daugiabučio namo modernizavimą. Kitos išskirtos problemos - dažnai besikeičiantys teisės aktai ir kartais kylančios problemos su rangovais.

Darbo tikslas - nustatyti, kokie veiksniai įtakoja bendrojo paslaugos kūrimo įgyvendinimą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Bendrasis paslaugos kūrimo įgyvendinimas tai tarpusavio bendradarbiavimo procesas dirbant ir siekiant abipusės naudos. Jis gali būti apibūdinamas kaip paslaugos kūrimo procesas, kurio sėkmė priklauso nuo proceso dalyvių veiksmingumo, efektyvumo ir pasitenkinimo galutiniu rezultatu. Atlikus teorinių aspektų analizę nustatyta, kad bendrosios paslaugos kūrimo įgyvendinimą lemia ne tik paslaugos tiekėjų/administratorių ir paslaugos gavėjų bendradarbiavimo galimybės, bet ir paslaugos kūrimą leminatys veiksniai. Empirinio tyrimo metu nustatyta, bendrosios paslaugos kūrimo įgyvendinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose priklauso juos lemiančių - teisinių, ekonominių, organizacinių ir socialinių veiksnių įtakos, kurie teigiamai veikia Šilutės ikimokyklinių įstaigų bendrosios paslaugos kūrimo proceso efektyvumą, kokybę, grįžtamąjį ryšį, paslaugos vertę. Taip pat nustatyta, kad veiksniai gali būti ir ribojantys, kurie neigiamai veikia paslaugos plėtrą - paslaugų dalyvių nepasirengimas aktyviai dalyvauti ir bendradarbiauti, kada tiesiog norima gauti paslaugą, nedalyvaujant jos kūrime.

Darbo tikslas - išanalizuoti NVO advokacijos raišką nacionaliniu lygiu Lietuvoje, remiantis nevyriausybinių organizacijų, ginančių I-o tipo cukriniu diabetu sergančiųjų vaikų interesus, tyrimo atvejais. Siekiant pagrįsti ginamąjį teiginį, kad NVO, atstovaujančios vaikų, sergančių I-o tipo cukriniu diabetu, interesus veiksmingai taiko advokacijos principus nacionaliniame lygmenyje, nagrinėjami advokacijos teoriniai aspektai, apibūdinantys, kad NVO vykdo advokaciją, kuri yra viešojo intereso atstovavimas ir gynimas, siekiantis paveikti sprendimus priimančius asmenis. O skirtinguose lygiuose veikiančių NVO poveikis sprendimus priimantiems asmenims daromas taikant NVO advokacijos veiksmingo įgyvendinimo kriterijus: problemos aktualumas interesų grupių atžvilgiu, siūlomo sprendimo pagrįstumas, advokacijos veikėjų aktyvumas, politinių veiksmų rezultatyvumas ir tikslo atitiktis. Tyrimo metu nustatyta, kad NVO, atstovaujančios vaikų, sergančių I-o tipo cukriniu diabetu interesus, advokaciją vykdo įvairiuose lygmenyse, tačiau nacionalinis lygmuo išskiriamas kaip veiksmingiausias. Remiantis advokacijos proceso veiksmingo įgyvendinimo kriterijais nustatyta, kad svarbiausi veiksmingam advokacijos įgyvendinimui, ginant vaikų, sergančių cukriniu diabetu interesus yra problemos aktualumo interesų grupės atžvilgiu, siūlomo sprendimo pagrįstumo ir advokacijos veikėjų aktyvumo kriterijai. O problematiškiausi ir tobulintini yra politinių veiksmų rezultatyvumo bei tikslo atitikties kriterijai. Remiantis kriterijų analizės pagrindu nustatyta, kad ginamasis teiginys pasitvirtino iš dalies. NVO, atstovaujančios vaikų, sergančių I-o tipo cukriniu diabetu, interesus dalinai veiksmingai taiko advokacijos principus nacionaliniame lygmenyje. Tai patvirtina nerezultatyvus centrinių institucijų NVO interesų atstovavimo organizavimas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Cukrinio diabeto profilaktikos, diagnostikos ir gydymo stebėsenos taryboje bei NVO veiksmų ir iškeltų tikslų įsivertinimo stoka atliekant advokacijos veiksmų analizę.