Klaipėdos universitetas / Klaipeda University (211951150)

With the rapid growth of the tourism sector and the increasing pressures on destinations, ensuring sustainability and resilience has become one of the central aims and challenges of contemporary tourism development. Although tourism supply chain management (TSCM) is frequently examined in the scientific literature through the lens of operational efficiency, there remains a lack of comprehensive models that integrate both and resilience principles and are applicable at the destination level. The aim of this dissertation is to develop a tourism supply chain management model that enhances destination sustainability and resilience by employing a mixed-methods research approach that enables an evaluation of stakeholder contributions to destination development and the formulation of empirically grounded management strategies. The theoretical framework, integrating the philosophical tenets of pragmatism and positivism as well as system and stakeholder theories, provided the foundation for a conceptual analysis of the structural configuration of TSCM and for identifying a functional management approach influencing destination sustainability and resilience outcomes. Applying a mixed-methods research strategy, two qualitative studies - focus groups to determine impactful European Tourism Indicator System (ETIS) criteria followed by expert interviews with key stakeholders - and a quantitative survey of 412 tourists were conducted, enabling the identification of critical sustainability and resilience disparities within the studied destination. The findings revealed governance shortcomings arising from sectorial fragmentation and confirmed that sustainability and resilience paradigms function as interdependent and mutually reinforcing management components. Moreover, the study demonstrated that multi-stakeholder management approach constitutes an essential structural prerequisite for long-term destination development and dynamic resilience. Drawing on empirical evidence, the dissertation proposes an integrated strategy model intended to strengthen destination competitiveness, enhance community engagement, promote environmentally responsible practices, and support systemic management processes. The model offers clear, evidence-based guidance for future researchers, TSCM stakeholders, and destination development policymakers, supporting efforts to mitigate the risks of over-tourism, environmental degradation, and social tensions. Together with the accompanying recommendations and methodological innovations, the proposed model substantially contributes to the advancement of sustainability and resilience research in tourism at both national and international levels, while its application offers a foundation for sustainable and resilient development practices in comparable destination contexts.

Temos aktualumas. Motyvacija yra vienas iš pagrindinių fizinių ir psichologinių veiksnių, turinčių įtakos asmens veiklos produktyvumui. Motyvacijai įtakos turi ne tik ir ne tiek tiesioginis vadovo poveikis darbuotojams, kiek aplinkos ir organizacinės kultūros kokybė, profesinių tikslų kokybė, darbo veiklos prasmė ir turinys. Šias sąlygas iš dalies gali sukurti vadovas, iš dalies jas sukuria išorinė aplinka: valstybės ir savivaldybės politika, ekonomika, kultūra ir kt. Pradedantiesiems pedagogams motyvacija yra itin svarbi siekiant sėkmingai pradėti karjerą ir užtikrinti ilgalaikį pasitenkinimą darbu. Jų motyvaciją lemia tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai, o motyvacijos palaikymas yra glaudžiai susijęs su darbo aplinka, kolegų palaikymu ir galimybe tobulėti. Didėjant mokytojų trūkumui ir susirūpinimui dėl mokytojų kvalifikacijos vis dažniau atkreipiamas dėmesys į mokytojų motyvaciją ir siekius, susijusius su ankstyvuoju profesiniu tobulėjimu. Vidiniai, išoriniai ir altruistiški motyvai išskiriami kaip svarbiausios motyvų grupės, lemiančios apsisprendimą mokytojauti, taip pat teigiama, jog mokytojo karjeros pasirinkimo motyvams nagrinėti galima taikyti lūkesčių ir vertės teoriją. Tyrimo objektas: pradedančiųjų pradinio ugdymo pedagogų motyvacija darbui. Tyrimo tikslas – atskleisti pradedančiųjų pedagogų motyvacijos stiprinimo veiksnius pradinėje mokykloje. Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti teorinius motyvavimo ir motyvacijos aspektus.
2. Išnagrinėti pradedančiųjų pradinio ugdymo pedagogų darbo motyvacijos teorinius aspektus.
3. Ištirti pradedančiųjų pradinio ugdymo pedagogų požiūrį į jų motyvaciją darbui.
4. Ištirti ugdymo įstaigų administracijos požiūrį į pradedančiųjų pradinio ugdymo pedagogų motyvaciją. Darbo metodai: dokumentų ir mokslinės literatūros analizė, pedagogų bei administracijos atstovų interviu, turinio (content) analizė. Tyrimo pristatymas: atliktas kokybinis tyrimas, naudojant interviu metodą. Interviu atlikti su pradedančiais pedagogais, bei mokyklų administracijų atstovais. Apklausti 7 pedagogai bei 5 mokyklų administracijos atstovai. Analizuojant tyrimo duomenis taikytas turinio (content) analizės metodas. Pagrindinės išvados: Tyrimas parodė, kad pradžioje motyvacija dažniausiai būna aukšta, tačiau laikui bėgant ji gali mažėti dėl administracinės naštos, laiko trūkumo, sudėtingo klasės valdymo ir nepakankamo visuomeninio pripažinimo. Mokytojus labiausiai motyvuoja mokinių pažanga, palaikantys kolegos, galimybės profesiniam tobulėjimui ir teisingas atlygis, o pasitraukimą iš profesijos dažniausiai lemia perdegimas, didelis darbo krūvis ir emocinis išsekimas. Ugdymo įstaigų administracijos požiūrio analizė leidžia daryti išvadą, kad nors instituciniu lygmeniu parama pradedantiesiems pedagogams dažnai deklaruojama, praktikoje ji išlieka fragmentuota ir nepakankamai sisteminga. Efektyvus vadovavimas, nuosekli mentorystė, pozityvus darbo klimatas, realus darbo krūvio mažinimas ir įtrauktis į sprendimų priėmimą yra esminiai veiksniai, stiprinantys jaunų pedagogų motyvaciją. Ilgalaikiam motyvacijos palaikymui būtini sisteminiai valstybės ir savivaldybių sprendimai, orientuoti į darbo sąlygų gerinimą, finansines paskatas ir mokytojo profesijos prestižo didinimą.

Mokytojų profesijos prestižo didinimo tema išlieka aktuali tiek Lietuvoje tiek užsienyje. Mokslinėje literatūroje analizuojamos problemos, susijusios su mokytojų profesijos prestižu – per mažas atlyginimas, netinkamos darbo sąlygos ir nepakankamas profesinis įvertinimas (Allegretto, 2022; Candeias ir kt., 2021), todėl siekiant užtikrinti stabilų švietimo sektorių būtina didinti šios profesijos prestižą. Lietuvoje mokytojų profesijos prestižas pabrėžiamas strateginiuose dokumentuose, kuriuose nurodoma, jog profesijos patrauklumas, mokytojo įvaizdis visuomenėje vis dar yra nepakankamas (Nacionalinė švietimo agentūra, 2021; 2023; Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2022). Valstybės pažangos strategijoje ir Vyriausybės programose pabrėžiama, jog švietimo pažanga įmanoma tik su motyvuotais ir visuomenėje pripažintais mokytojais (Lietuvos Respublikos seimas, 2023;2024). Tai patvirtina, jog mokytojų profesijos prestižas išlieka aktuali tema, kurią svarbu nagrinėti ir ieškoti profesijos prestižą didinančių galimybių. Darbo problema. Kokios strategijos ir priemonės galėtų padidinti mokytojų profesijos prestižą ikimokyklinio ugdymo įstaigose? Darbo objektas – Mokytojų profesijos prestižo didinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Darbo tikslas – Išanalizuoti mokytojų profesijos prestižo didinimo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Darbo uždaviniai: 1. Teoriniu aspektu išanalizuoti mokytojų profesijos prestižo sampratą, ją lemiančius veiksnius bei prestižo didinimo galimybes ikimokyklinio ugdymo įstaigose. 2. Empiriškai ištirti ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų požiūrį į mokytojo profesijos prestižą ir jo didinimo galimybes. 3. Empiriškai ištirti ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų požiūrį į mokytojo profesijos prestižą ir jo didinimo galimybes. 4. Pateikti rekomendacijas dėl mokytojų profesijos prestižo didinimo galimybių 3 ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė, apklausa raštu (anketa), pusiau struktūruotas interviu, statistinė duomenų analizė ir turinio (content) analizė. Tyrime dalyvavo 2 informantų grupės: ikimokyklinio ugdymo pedagogai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai. Kiekybinio tyrimo rezultatai atskleidė, jog ikimokyklinio ugdymo mokytojai savo profesijos prestižą vertina kaip žemą ar vidutinį bei mano, kad per pastarąjį dešimtmetį profesijos prestižas akivaizdžiai sumažėjo. Mokytojai įvardijo, jog profesijos prestižas turi didelę reikšmę būsimų mokytojų pritraukimui ir esamų mokytojų motyvacijai likti švietimo sektorijuje. Rezultatai parodė, kad svarbiausi vidiniai veiksniai, lemiantys mokytojų profesijos prestižą, yra: psichologinė gerovė, vadovų palaikymas ir tėvų pasitikėjimas, išoriniai veiksniai – materialinės sąlygos, visuomenės požiūris ir švietimo politikos sprendimai. Kaip labiausiai mažinančius mokytojų profesijos prestižą veiksnius, mokytojai išskyrė mažą darbo užmokestį, ribotas karjeros galimybes, tėvų nepagrįstus lūkesčius. Analizuojant respondentų atsakymus apie mokytojų profesijos didinimo galimybes nustatyta, jog svarbiausios priemonės yra darbo užmokesčio didinimas, darbo sąlygų gerinimas bei profesnio tobulėjimo galimybės. Mokytojai taip pat pabrėžia, kad profesijos didinimu labiausiai tūrėtų rūpintis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, savivaldybės ir pačios ugdymo įstaigos. Kokybinio tyrimo rezultatai parodė, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovai mokytojų profesijos prestižą suvokia kaip žemą ar vidutinį ir teigia, jog profesijos prestižas iš lėto auga, tačiau vis dar išlieka nepakankamas. Vadovai pabrėžė, jog mokytojų profesijos prestižą formuoja tokie veiksniai, kaip atlyginimas, darbo sąlygos, švietimo politika, mikroklimatas įstaigoje, tėvų pagarba ir įvertinimas. Vadovai teigė, jog siekiant didinti mokytojų profesijos prestižą itin svarbūs yra valstybės lygmens sprendimai, taip pat svarbus ir visuomenės, ypač tėvų, švietimas apie mokytojų darbo specifiką. Informantai akcentavo, jog būtinas viešas mokytojo teigiamo įvaizdžio formavimas per pasiekimų viešinimą, pasitelkiant žiniasklaidos primones. Taip pat vadovai teigė, jog jų pačių indėlis į teigiamą mikroklimato kūrimą, psichologinės gerovės užtikrinimą yra itin svarbi mokytojų profesijos prestižą didinanti priemonė.

Temos aktualumas: Pedagogų būsena ir profesinis atsparumas tampa vis aktualesni, nes mokytojo darbas yra itin reiklus, o patiriamas stresas neretai veda į pervargimą ar net per degimą. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad profesinis atsparumas ir streso valdymas prik lauso ne tik nuo asmeninių savybių, bet ir nuo aplinkos. Kadangi pedagogų darbas tiesiogiai susijęs su vaikais ir jų ateitimi, jų gebėjimas įveikti stresą bei išlaikyti profesinį atsparumą yra būtinas procesas pedagogų psichinei sveikatai bei visai ugdymo kokybei. Atsižvelgiant į pag rįstą temos aktualumą, šiame darbe keliamas mokslinis probleminis klausimas – kokie veiksniai pedagogų ir vadovų nuomone gali užtikrinti pedagogų profesinį atsparumą ir gebė jimą valdyti stresą? Darbo tikslas – atskleisti veiksnius užtikrinančius pedagogų profesinį atsparumą ir gebėjimą valdyti stresą. Darbo uždaviniai: 1. Teoriškai pagrįsti veiksnius užtikrinančius pedagogų profesinį atsparumą ir gebėjimą valdyti stresą. 2. Atskleisti pedagogų nuomonę apie veiksnius užtikrinančius pedagogų profesinį atsparumą ir gebėjimą valdyti stresą. 3. Atskleisti ugdymo įstaigų vadovų nuomonę apie veiksnius užtikrinančius pedagogų profesinį atsparumą ir gebėjimą valdyti stresą. Tyrimo metodai: • teoriniai metodai: dokumentų ir mokslinės literatūros analizė, apibendrinimas. • empiriniai metodai: kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu, kokybinė turinio analizė. Tyrimo pristatymas: tyrimui buvo naudojamas kokybinė tyrimo strategija, buvo at likti pusiau struktūruoti interviu su 8 pedagogais ir 5 ugdymo įstaigų vadovais. Pagrindinės išvados: pedagogų nuomone lankstumas pokyčiams, kaip gebėjimas spręsti problemas ir sunkumus paversti gebėjimais ir nuolatinis pedagoginių žinių gilinimas yra pagrindiniai veiksniai užtikrinantys profesinį atsparumą, atlikus kokybinį tyrimą buvo išsiaiškinta, kad vadovų nuomone tokia pati, kaip ir pedagogų, nes ugdymo įstaigų vadovai įvardijo, kad pedagogų asmeninės savybės, tokios kaip gebėjimas atpažinti savo emocijas ir poreikius, vidinė motyvacija ir profesinis tobulėjimas yra pagrindiniai veiksniai, kurie stiprina pedagogų gebėjimą išlaikyti profesinį atsparumą. Pedagogų ir vadovų išskirti tokie patys veiksniai parodo, kad supratimas apie profesinio atsparumo ugdymą yra vienodai suprantamas ir yra užtikrinimas jo skatinimas ugdymo įstaigose.

Švietimo įstaigos veikia kaitos ir neapibrėžtumo kontekstuose, kurie reikalauja kompleksinių vadybos sprendimų, padedančių sėkmingai derinti vidinius strateginius tikslus ir sisteminius lūkesčius. Dalyvaujamieji sprendimai tampa aktualiu vadybiniu įrankiu siekiant priimti veiksmingus sprendimus, įgyvendinančius mokyklos kaip besimokančios organizacijos viziją. Vadovo lyderystė tiek formaliuose, tiek neformaliuose organizaciniuose procesuose gali veikti dalyvaujamosios vadybos sėkmę. Tačiau kaip Lietuvos švietimo įstaigų vadovai įgyvendina dalyvaujamuosius sprendimus vadybinėje praktikoje, išlieka fragmentiškai ištirta tema. Tyrimas siekia atskleisti, kaip švietimo įstaigų vadovai lyderiauja plėtodami dalyvaujamuosius sprendimus savo įstaigų vadyboje užtikrindami veiksmingą įstaigos vadybą. Tyrimo tikslas - teoriškai ir empiriškai išanalizuoti švietimo įstaigų vadovų lyderystės aspektus plėtojant dalyvaujamuosius sprendimus įstaigų vadyboje. Tikslui pasiekti analizuojamas sprendimų priėmimo organizacijose teorinis diskursas ir vadovo lyderystės reikšmės plėtojant dalyvaujamuosius sprendimus organizacijose ir specifiškai švietimo įstaigose; įgyvendinamas kokybinis, fenomenologinę prieigą taikantis empirinis tyrimas apie tai, kaip švietimo įstaigų vadovai praktikoje lyderiauja plėtodami dalyvaujamuosius sprendimus; apibendrinami tyrimo rezultatus ir pateikiamos rekomendacijas. Atskleidžiama dalyvaujamosios vadybos pridėtinė vertė vadybos veiksmingumui, tyrinėjama biurokratinio konteksto ir vidinės rizikos, ribojančios dalyvaujamųjų sprendimų plėtojimą vadyboje. Tyrimo išvadose akcentuojama vadovo lyderystė formuojant dalyvaujamajai vadybai palankią organizacinę kultūrą, pasitikėjimu grįstus santykius, kur demokratiškumas yra organizacine vertybe, užtikrinančia pasidalytąją atsakomybę.

Temos aktualumas. Kultūrinių veiklų organizavimas mokykloje yra svarbi ugdymo proceso dalis, prisidedanti prie mokinių asmenybės formavimosi, jų kultūrinio išprusimo ir socialinių įgūdžių ugdymo. Ši veikla apima įvairius renginius, tokius kaip koncertai, spektakliai, parodos, ekskursijos į muziejus ir teatrus, susitikimai su įdomiais žmonėmis ir kitas iniciatyvas, kurios skatina mokinių kūrybiškumą, saviraišką ir domėjimąsi kultūra. Kultūrinė veikla yra kompleksinė sistema, kuri plėtojama remiantis konkrečiomis strategijomis ir veiklos etapais. Šiame kontekste vadovas turi būti atidus, įžvalgus ir gebėti kurti lanksčias strategijas. Ypač svarbu turėti tam tikrą strategiją organizuojant kultūrinę veiklą. Strategija skatina sisteminį mąstymą, leidžia numatyti ateitį ir prisideda prie sėkmingo veiklos organizavimo. Taigi, kultūrinių veiklų organizavimas mokykloje reikalauja tinkamos vadybos. Mokyklų vadovų strateginis planavimas yra esminis veiksnys organizuojant sėkmingus kultūrinės veiklos renginius. Įtraukiant visą mokyklos bendruomenę į strategijos kūrimą, galima pasiekti didesnį efektyvumą ir bendruomenės įgalinimą. Taigi, mokyklų vadovų strateginis planavimas, įtraukiant visą bendruomenę ir užtikrinant planų įgyvendinimą bei finansavimą, yra būtinas siekiant sėkmingo kultūrinės veiklos organizavimo. Tyrimo objektas: kultūrinės veiklos organizavimo strategija pradinio ugdymo mokykloje Tyrimo tikslas – ištirti kultūrinės veiklos organizavimo strategijas pradinio ugdymo mokykloje. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti kultūrinių veiklų organizavimo pradinėje mokykloje teorinius aspektus. 2. Atskleisti pradinio ugdymo mokytojų požiūrį į kultūrinių veiklų organizavimo pradinėje mokykloje organizavimo strategijas. 3. Atskleisti ugdymo įstaigų administracijos požiūrį į kultūrinių veiklų organizavimo pradinėje mokykloje organizavimo strategijas. Darbo metodai: dokumentų ir mokslinės literatūros analizė, pedagogų bei administracijos atstovų interviu, turinio (content) analizė. Tyrimo pristatymas: atliktas kokybinis tyrimas, naudojant interviu metodą. Interviu atlikti su pedagogais, bei mokyklų administracijų atstovais. Apklausti 7 pedagogai bei 5 mokyklų administracijos atstovai. Analizuojant tyrimo duomenis taikytas turinio (content) analizės metodas.Pagrindinės išvados: Kultūrinių veiklų organizavimo pradinėje mokykloje sėkmė glaudžiai susijusi su strateginiu valdymu ir vadovo vadybinėmis kompetencijomis. Kultūrinės veiklos traktuojamos kaip ugdymo proceso dalis. Šios veiklos planuojamos remiantis nacionaliniais švietimo prioritetais, mokyklos strateginiais dokumentais bei bendruomenės poreikiais, aktyviai bendradarbiaujant su kultūros institucijomis, tėvais ir socialiniais partneriais. Kultūrinės veiklos pradinėje mokykloje yra įvairios, pritaikomos mokinių amžiui, gebėjimams ir interesams, grindžiamos patyriminėmis, kūrybinėmis ir žaismingomis formomis. Yra pabrėžiama refleksijos, bendradarbiavimo su šeima, bendruomene ir kultūros institucijomis svarba. Nors kultūrinių veiklų organizavimą apsunkina laiko, finansinių ir išteklių trūkumo iššūkiai, yra matomas poreikis stiprinti strateginį planavimą, bendruomenės įtrauktį ir nuoseklų kultūrinio ugdymo įgyvendinimą.

Destruktyvūs, nevaldomi konfliktai gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį slaugos kokybei, slaugytojų emocinei gerovei ir personalo kaitai. Emocinė kompetencija mokslinėje literatūroje vis dažniau įvardijamas kaip svarbi slaugos profesijos kompetencijų sritis, teigiamai veikianti socialinę sąveiką, tarpasmeninę komunikaciją, komandinio darbo efektyvumą ir slaugos kokybę. Siekiant sumažinti neigiamą konfliktų poveikį slaugytojų darbui, svarbu ištirti, kaip emocinė kompetencija lemia slaugytojų pasirenkamus konfliktų valdymo būdus. Tyrimo tikslas – išanalizuoti slaugytojų emocinių kompetencijų ir konfliktų valdymo būdų pasirinkimo sąsajas. Tyrimo metodika. Atliktas kiekybinis tyrimas – anketinė apklausa raštu. Tyrimas buvo atliekamas viename iš Šiaurės Lietuvos miestų viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros įstaigose bei greitosios medicinos pagalbos tarnybos filiale. Tiriamųjų atrankos kriterijai: slaugytojai, dirbantys viešojo sektoriaus medicinos įstaigose ir greitosios medicinos pagalbos tarnybos filiale. Tyrime dalyvavo 351 respondentas. Duomenų analizė buvo atliekama naudojant statistinės programinės įrangos SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences 26.0) paketą bei Microsoft Excel taikomąją programą. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad tyrime dalyvavę slaugytojai pasižymi vidutinio lygio emocinėmis kompetencijomis. Aukščiausi įverčiai nustatyti savo emocijų supratimo, įsiklausymo į kitų emocijas ir savo emocijų raiškos srityse, o žemiausi – kito emocijų valdymo bei kito emocijų panaudojimo gebėjimuose. Ištirta, kad dažniausiai slaugytojų taikomi konfliktų valdymo būdai yra kompromisas ir vengimas, o rečiausiai – nusileidimas. Vertinant emocinių kompetencijų ir konfliktų valdymo būdų pasirinkimo sąsajas priklausomai nuo sociodemografinių rodiklių, reikšmingiausias ryšys nustatytas tarp slaugytojų išsilavinimo, emocinių kompetencijų lygio ir pasirenkamų konfliktų valdymo būdų. Aukštąjį universitetinį, išsilavinimą turintys slaugytojai pasižymi aukštesniais emocinių kompetencijų gebėjimais bei dažniau taiko konstruktyvius konfliktų valdymo būdus – kompromisą ir problemų sprendimą. Išvada: aukštesnės emocinės kompetencijos teigiamai koreliuoja su konstruktyviais konfliktų valdymo būdais kompromisu ir problemų sprendimu, o žemesnės – su vengimu ar nusileidimu.

Pedagogų pasitenkinimas darbu yra esminis veiksnys, turintis įtakos ugdymo kokybei, organizacijos veiklos tvarumui ir darbuotojų gerovei ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Pastaraisiais metais švietimo sektoriuje vis didesnio dėmesio sulaukia LEAN metodika, taikoma siekiant optimizuoti procesus, mažinti perteklinę administracinę naštą ir stiprinti organizacinę kultūrą. Tačiau empiriniai tyrimai, nagrinėjantys LEAN metodikos taikymo praktiką ikimokykliniame ugdyme ir pedagogų pasitenkinimo darbu lygį, išlieka fragmentiški. Šio tyrimo problema siejama su pedagogų pasitenkinimo darbu raiška ir LEAN metodikos taikymo praktika ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Darbo tikslas – įvertinti pedagogų pasitenkinimo darbu lygį ir atskleisti LEAN metodikos taikymo praktiką X ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrime taikyta mišri tyrimo strategija. Kiekybiniai duomenys rinkti naudojant pasitenkinimo darbu skalę ir struktūruotą LEAN praktikų klausimyną (n = 28) bei ilgitudinius kasdienius matavimus. Kokybiniai duomenys gauti taikant pusiau struktūruoto interviu metodą su įstaigos vadovais (n = 2). Duomenų analizėje taikyta aprašomoji statistika, Spearmano koreliacijos analizė ir teminė analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad pedagogų pasitenkinimo darbu lygis yra aukštas, ypač vadovavimo, bendradarbiavimo ir darbo pobūdžio dimensijose. LEAN metodika įstaigoje taikoma selektyviai – nuosekliausiai taikomi kasdieniai Asaichi susitikimai ir Kaizen principais grįstos veiklos. Kasdienio pasitenkinimo darbu matavimo rodiklis leidžia fiksuoti trumpalaikius emocinės savijautos pokyčius, tačiau tik iš dalies sutampa su bendrais JSS įverčiais. Kokybinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad LEAN taikymo sėkmę lemia vadovų lyderystė, aiški komunikacija ir struktūruoti procesai, o pagrindiniai ribojantys veiksniai yra laiko stoka ir nevienodas metodikos supratimas. Daroma išvada, kad LEAN metodikos taikymas, grindžiamas nuoseklia vadybine praktika ir vadovų įsitraukimu, gali prisidėti prie palankios organizacinės aplinkos kūrimo ir pedagogų pasitenkinimo darbu palaikymo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.

Komandinis darbas laikomas vienu svarbiausių veiksnių, darančių reikšmingą įtaką švietimo įstaigos veiklos veiksmingumui ir tobulėjimui. Mokyklos vadovo vaidmuo, taikomas vadovavimo stilius, bendravimo su pedagogais pobūdis, organizacinis mikroklimatas ir tarpusavio santykiai lemia, kokie procesai vyksta mokykloje, kaip kryptingai planuojama ir įgyvendinama veiklos kaita bei kokių strateginių tikslų siekiama. Šių tikslų sėkmingam įgyvendinimui būtinas visos mokyklos bendruomenės narių įsitraukimas ir veiksmingas komandinis darbas. Tyrimo tikslas – nustatyti komandinio darbo įtaką švietimo įstaigos veiklai, išanalizuoti komandų formavimo ypatumus bei identifikuoti asmenines ir organizacines prielaidas, lemiančias sėkmingą komandinę veiklą. Tyrime nagrinėta, kokį vaidmenį komandinio darbo veiksmingumui turi mokyklos vadovas, kokie veiksniai labiausiai skatina komandų veiklą ir kaip ji pasireiškia per mokymosi, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo komandoje dimensijas. Komandinis darbas šiame darbe suprantamas ne kaip formali ar trumpalaikė organizacinė praktika, bet kaip reikšminga priemonė, skatinanti šiuolaikinės švietimo įstaigos kaitą ir nuolatinį tobulėjimą. Empiriniam tyrimui taikytas kokybinis tyrimo metodas, atliktas Klaipėdos X progimnazijoje, remiantis mokslinės literatūros analizės įžvalgomis. Tyrimo rezultatai parodė, kad komandinis darbas švietimo įstaigoje daro teigiamą poveikį ne tik mokyklos vadovams ir pedagogams, bet ir visai mokyklos bendruomenei, nes sudaro prielaidas siekti bendrų tikslų, stiprina bendradarbiavimą ir skatina organizacinį mokymąsi. Teoriškai pagrįsta ir empiriškai patvirtinta, kad komandinio darbo praktikos reikšmingai prisideda prie švietimo įstaigos veiklos veiksmingumo ir efektyvumo, ypač stiprindamos mokymosi, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo procesus. Atsižvelgiant į literatūros analizės ir empirinio tyrimo rezultatus, parengtos rekomendacijos švietimo įstaigų vadovams, siekiantiems didinti komandų veiksmingumą ir plėtoti lyderystę mokykloje.

Tyrime nagrinėjamas PYP koordinatoriaus vaidmuo organizuojant ir palaikant tarpdisciplininę ugdymo turinio integraciją pradinio ugdymo mokyklose. Problema grindžiama tuo, kad nors PYP programa remiasi transdisciplinine ugdymo samprata, praktikoje integracija dažnai priklauso nuo koordinatoriaus lyderystės, metodinės paramos ir vadybinių sprendimų kokybės. Tyrimo tikslas – atskleisti, kaip PYP koordinatorius formuoja, koordinuoja ir palaiko integruotą turinio planavimą bei kokie veiksniai lemia šio proceso sėkmę. Tyrime taikyti kokybinio tyrimo metodai: pusiau struktūruoti interviu, turinio analizė. Duomenys rinkti iš 6 PYP koordinatorių ir 5 PYP mokytojų. Atlikta kodavimo, kategorijų ir subkategorijų analizė. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad koordinatorius yra esminė grandis, užtikrinanti turinio integralumą – nuo tyrinėjimo programos (angl. Programmes of Inquiry – POI) struktūros valdymo iki profesinio bendradarbiavimo kultūros stiprinimo. Sėkmingą integraciją lemia aiški planavimo seka, mentorysčių praktika, refleksijos kultūra ir pedagogų įgalinimas. Didžiausi iššūkiai susiję su mokytojų pasirengimo skirtumais, laiko resursais ir metodinės pagalbos poreikiu. Respondentų įžvalgos atskleidė tobulinimo kryptis: sistemingesnį bendro mokytojų (angl. co-planning) organizavimą, profesinio tobulėjimo (angl. Professional development – PD) mokymus inquiry metodikai, refleksijos standartų įtvirtinimą.