Browsing by Affiliation "Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centras / John Paul II Center for Christian Studies"
Now showing 1 - 20 of 31
Results Per Page
Sort Options
- master thesisLiubamirskaitė, Jūratė2019-06-05Šio darbo tikslas - atskleisti atleidimo svarbą asmens vidiniame išgydyme. Tikslui pasiekti numatyti uždaviniai: aptarti vidinį išgydymą, aprašyti jo rūšis, procesą ir pagrindines sąlygas bei vaisius; atskleisti atleidimo bei vidinio išgydymo sąsajas, psichologines ir dvasines atleidimo kliūtis bei įveikas; atskleisti Dievo gailestingumo ir vidinio išgydymo sąsajas. Darbo metodas – teorinė mokslinės literatūros analizė ir sintezė. Vidinio išgydymo proceso analizė parodė, kad vidinis išgydymas skirtingų autorių apibrėžiamas skirtingai. Vienas iš apibrėžimų nurodo, kad vidinis išgydymas yra Dievo ir žmogaus susitikimas, kai žmogus besąlygiškai pasitiki Dievo galia ir malone, patiria realų, asmeninį Jėzaus prisilietimą prie jo vidaus, kad šis būtų perkeistas ir taptų vientisas. Kitas apibrėžimas nurodo, kad vidinis išgydymas yra antgamtinis asmens perkeitimo procesas, kurio metu Dievas gydo ir keičia žmogaus vidų – šlovinimo, Evangelizacijos, Susitaikymo ir Eucharistijos sakramentų, užtarimo ar/ir išlaisvinimo maldos, konsultacijos, palaiminimo, vidinio išgydymo pamaldų ar specialių vidinio išgydymo programų – pagalba. Šis apibrėžimas leidžia suprasti, kad gydymas yra Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo vaisius, ir kad Bažnyčia turi visas tam skirtas priemones. Esminės vidinio išgydymo sąlygos yra meilė; tikėjimas Dievu, Jo gailestingumu; noras keistis ir leidimas prisiliesti prie savo kančios bei atleidimas. Būtent atleidimas išskiriamas, kaip esminė vidinio išgydymo sąlyga, nes atveria kelią priimti savo brolių palaiminimus ir gydančią Dievo meilę. Todėl taip dažnai po atleidimo įvyksta išgijimas. Atleidimo fenomeno analizė atskleidė, kad atleidimas yra skausmingas gedėjimo ir gydymo procesas, prasidedantis laisvu asmens pasirinkimu atleisti, prisitaikantis prie asmens raidos ir besitęsiantis visą jo gyvenimą bei apimantis žymius vidinius psichinius ir tarpasmeninius žmogaus pasikeitimus. Gautas ir suteiktas atleidimas glaudžiai susijęs su asmens vidiniu išgydymu, nes gydo ir atstato asmens vientisumą, dovanoja ramybę ir išlaisvina iš praeities ir neigiamų emocijų, atstato santykius, tobulai įvykdo meilės įsakymą. Akivaizdūs ženklai, rodantys, kad atleidimas užbaigtas, yra asmens vientisumas, išsilaisvinimas iš praeities, gyvenimo ir galių susigrąžinimas, taika ir ramybė, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas, naujas požiūris į žmogų, kuriam atleista ir dėkingumas Dievui už tai, kad atsiuntė šį žmogų į jo gyvenimą. Atleidimo ir Dievo gailestingumo sąsajų analizė parodė, kad atleidimas yra susijęs su priimtu Dievo gailestingumu: galima atleisti tik tada, kai ir tau yra atleista. Negali duoti kitam to, ko pats nepriėmei.
1 ETD Baimės įveika kaip krikščioniškojo dvasinio konsultavimo uždavinys[Overcoming fear as a goal of Christian spiritual counseling]master thesisTumulė, Iveta2023-06-06Šiame darbe baimės samprata analizuojama psichologiniu ir teologiniu aspektais. Žvelgiama į žmogaus smegenų veiklą ir kūno atsakus į baimės pojūtį. Aptariamos baimės priežastys, baimių tipai ir neigiamas baimės poveikis žmogaus fizinei, emocinei bei dvasinei sveikatai. Atkreipiamas dėmesys į psichologinės traumos sukeltos baimės intensyvumą ir ilgalaikes pasekmes sveikatai, santykiams, dvasingumui ir gyvenimo kokybei kaip visumai. Išskiriami traumų psichologo Bessel van der Kolk siūlomi veiksmingi pagalbos būdai būtent tokiai baimei įveikti. Svarbiausia prielaida, kuria remiamasi šiame darbe, yra iš krikščionybės teologijos bei Šventojo Rašto kylantis supratimas, jog baimė nebuvo sukurta Dievo ir yra žmogaus nuopuolio ir nuodėmės pasekmė. Remiantis psichologo ir krikščioniško konsultavimo specialisto Edward T. Welch įžvalgomis apie Dievo baimę ir, priešingą jai, žmonių baimę, aptariami trys žmonių baimės tipai: gėdos ir pažeminimo baimė, atmetimo baimė, fizinės žalos baimė. Siūloma išvada, kad pagarbi Dievo baimė suteikia saugumo ir pasitikėjimo jausmus, kurie gydo ir neleidžia paskęsti žmonių baimėje. Aptariami pagarbios Dievo baimės elementai ir augimo Dievo baimėje svarba. Darbe taip pat pateikiami klausimai, kuriuos konsultantas gali naudoti kaip gaires žmonių baimės identifikavimui kliento elgesyje bei siekiant padėti pačiam klientui apmąstyti, kur ir kaip jo gyvenime vyrauja gėdos, atmetimo ar nesaugumo baimės. Pateikiami galimų maldos formų ir pačių maldų pavyzdžiai dvasinio palydėjimo procese.11 1 ETD Development of christian initiation of children in Lithuania: methods and forms of action =[Vaikų įkrikščioninimo plėtra Lietuvoje: metodai ir veiklos formos]ETD Donorystės etiniai ir medicininiai aspektai monoteistinių religijų mokymo kontekste[Ethical and medical aspects of organ donation in the context of teaching monotheistic religions]master thesisBernotienė, Nida2020-06-03Organų donorystės tema yra aktuali, nes ši medicinos sritis priklauso ne tik nuo medicinos pažangos, nuo gydytojų profesionalumo, bet ir nuo donorų skaičiaus, o jų vis trūksta. Gyvename pliuralistiniame ir daugiakultūriniame pasaulyje, kur žmonės su skirtingais religiniais įsitikinimais emigruoja, keliauja. Daugelis šalių tampa multikultūriškos, Lietuva ne išimtis, todėl tikėtina, kad imigrantai išsaugos religines problemas ir emigracijoje, todėl tiek medikams, tiek dvasiniams konsultantams yra labai svarbi šio darbo informacija, nes turime suprasti, žinoti ir gerbti skirtingų religijų požiūrį į transplantaciją ir su tuo susijusius klausimus. Tuo sunkiu momentu, kai reikia apsispręsti, kai reikia vesti sunkius ir sudėtingus pokalbius, yra pasitikima tik gerai informuota ir išmanančia darbo jėga, kuri gerbia skirtingus religinius įsitikinimus ir supranta paciento ir jo artimųjų nerimą. Mokslinės literatūros ir tyrimų apžvalga, analizė ir sintezė suteikė galimybę pristatyti, išanalizuoti, atskleisti ir išnagrinėti šiuos klausimus: donorystės apžvalga ir transplantacijos raida medicinos mokymo kontekste, mirties fakto samprata ir konstatavimas, nustatomas judaizmo požiūris į organų donorystę, apžvelgiamas islamo požiūris į donorystės sritį, pateikiamas krikščionybės požiūris į organų donorystę. Paaiškėjo, kad kai liečiame tokias temas kaip donorystė, reikia suprasti, kad su tuo susiduriančiam žmogui yra svarbu jo išpažįstamos religijos nuostatos. Bet kuri gyvenimo pabaigos pozicija: etinė, medicininė ar religinė, turi atitikti tris kriterijus: ji turi būti pagrįsta patikimais moksliniais įrodymais ir supratimu, ji turi būti paremta geriausiais ketinimais tiek donorui, tiek recipientui, žmogus turi būti palaikomas ir suprantamas savo kultūriniame ar religinių įsitikinimų. Ir paskutinė išvada yra ta, kad visos monoteistinės religijos pritaria organų donorystei. Tuo pat visose monoteistinėse religijose žmogaus kūnas yra vertas išskirtinės pagarbos ir orumo, išsaugojimo kontekste. Problema yra religinės abejonės ar nežinojimas pagrindinių tikėjimų skirtumų ir principų, tad žinos apie trijų reikšmingiausių monoteistinių religijų mokymą bioetiniais klausimais, šiuo atveju, susijusiais su donoryste, dvasiniams konsultantams gali padėti profesionaliai ir tinkamai spręsti klausimus, iškylančius asmenims ligos ar artimųjų mirties akivaizdoje.ETD Dvasinė pagalba moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę[Spiritual help for women experiencing divorce crisis]master thesisGalkienė, Inga2019-06-05Santuokos griūtį išgyvenančios moterys daugeliu atveju pasilieka vienos akistatoje su savo skausmu, širdgėla ir sudužusiomis svajonėmis apie laimingą šeimą. Todėl išgyvenant šį sudėtingą laikotarpį labai reikalingas palaikymas, kuris būtų koordinuotas ir specializuotas, teikiama pagalba būtų išskirtinė, siekiant suteikti moteriai dvasinę pagalbą, išgyvenant skyrybų krizę. Tai reiškinys, kuris pastaruoju metu tampa vis labiau „suprantamas“ kaip natūralus visuomenėje, kas aktualizuoja šios temos analizės poreikį, siekiant identifikuoti priežastis, vedančias prie tokio pasirinkimo bei identifikuoti metodus, kuriais galima suteikti dvasinę pagalbą moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę. Darbe pristatomi 2019 m. kovo – balandžio mėnesiais atlikto kokybinio tyrimo apie dvasinę pagalbą moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę, rezultatai. Tiriant paaiškėjo, kad bažnytinė santuoka yra svarbi moters gyvenime ir jos teigiamai savivertės kaitai. Laikas po skyrybų yra sudėtingas ir sukeliantis neigiamas pasekmes: ekonomines, savivertės pokyčius, psichologines ir dvasines problemas, susiduriama su pasmerkimu iš aplinkos, išgyvenama skausminga patirtis, juntamas moralinis žlugimas ir netektis. Pagrindinės skyrybų priežastys yra skirtingi požiūriai į gyvenimą, neištikimybė ir žalingi įpročiai. Paaiškėjo, kad skyrybų metu ir po jų neigiamai kinta moterų savivertė. Išgyvenant skyrybas moterys jaučiasi bejėgėmis, nieko nevertomis. Skyrybų metu yra sužeidžiamas moteriškumas, patiriami neigiami jausmai ir išgyvenimai, formuojasi neigiami apmąstymai, turintys svarbios įtakos moters savivertės mažėjimui. Tyrimas parodė, kad įvertinus dvasinės pagalbos moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę, modelius nustatyta, kad visi dvasinės pagalbos modeliai moterims, išgyvenančioms skyrybų krizę yra naudingi ir svarbūs, jei tik jais pasinaudojama. Gaunant dvasinę pagalbą yra atstatoma prarasta savivertė, orumas, didinamas pasitikėjimas savimi, mažėja dvasinis skausmas, atrandamas santykis su savimi. Po skyrybų specializuotos pagalbos moterys ieško ir dalyvauja išsiskyrusių žmonių grupėse, savipagalbos grupėse, kreipiasi į psichologus ir psichoterapeutus, jungiasi prie katalikų bendruomenės, dalyvauja išsiskyrusių sielovadoje, ieško pagalbos iš artimųjų. Atsigręžti į Dievą moteris skatina kaltė, ramybės ir pagalbos paieškos, dvasinio pastiprinimo siekimas. Dvasinės pagalbos modelis dvasinis palydėjimas, kuris yra vertinamas puikiai.ETD Dvasinio ir psichologinio konsultavimų skirtumai ir sąsajų taškai[Differences and points of connection between spiritual and psychological counseling]master thesisRaginytė, Daiva2022-05-31Šiuolaikiniame pasaulyje tampa įprasta gyventi sparčiu ritmu, žmonės susiduria su kasdieniais bei neeiliniais įvykiais ir išgyvenimais, tokiais kaip nepriteklius, ligos, karas, klimato kaita ir pan. Visa tai ir dar daugiau stipriai įtakoja ne tik žmogaus pasirinkimus, jo gyvenimo kokybę, laisvalaikį, fizinę gerovę, bet taip pat daro didelę įtaką ir emocinei sveikatai. Žmogaus emocinė gerovė yra be galo svarbus veiksnys siekiant aktyviai bei kokybiškai funkcionuoti šiandieniniame gyvenime. Džiugina tai, kad žmonės vis daugiau investuoja į savo emocinę sveikatą, rūpinasi ja bei reguliariai atlieka psicho higieną ar, esant poreikiui, nevengia kreiptis profesionalios specialistų pagalbos. Darbe pasirinkti bei aptarti du dvasinės bei psichologinės pagalbos teikimo metodai, tai dvasinis bei psichologinis konsultavimai. Mokslinės literatūros ir tyrimų apžvalga, analizė ir sintezė bei atliktas kokybinis tyrimas suteikė galimybę pristatyti, išanalizuoti, atskleisti ir išnagrinėti kas yra dvasinis ir psichologinis konsultavimas, kuo jie skiriasi ir ką turi bendro. Paaiškėjo, jog iki šiol Lietuvoje mažai kalbama apie dvasinio ir psichologinio konsultavimų skirtumus bei juos siejančius taškus, dvasinio konsultavimo sritis yra apskritai mažai plėtota bei tyrinėta mūsų šalyje, o žmogui renkantis pagalbos teikimo būdą – nėra iki galo aišku, kada ir kurį konsultavimo modelį rinktis yra pravarčiau. Visgi mokslinės literatūros analizė bei atliktas tyrimas patvirtina, kad tai du atskiri ir ganėtinai skirtingi konsultavimo procesai, turintys jiems būdingus bruožus, kurie ir leidžia atskirti šiuos pagalbos metodus. Darbe teoriniu bei praktiniu lygmeniu svarstoma, kuo skiriasi dvasinis konsultavimas nuo psichologinio konsultavimo, kuo jie yra panašus, kaip apibūdinamas vienas ar kitas konsultavimo procesas, kokiomis profesinėmis bei asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti pagalbos teikėjas bei kas yra tikslinis pagalbos prašytojas. Atsižvelgiant į tai, kad randama mažai informacijos, susijusios su dvasinio konsultavimo procesu, dvasinio konsultavimo sampratos aktualizavimas bei abiejų pagalbos modelių palyginimas gali prisidėti prie trūkstamos informacijos papildymo. Pateikta dvasinio konsultavimo bei psichologinio konsultavimo modelių apžvalga kaip teorinis pagrindas gali būti naudinga dirbantiems psichologijos, dvasinio konsultavimo srityje ar kenčiantiems, kurie nėra iki galo apsisprendę kurią pagalbos rūšį pasirinkti. Mokslinės literatūros analizė patvirtina, kad psichologinio konsultavimo metu remiamasi moksliškai pagrįstais pagalbos teikimo metodais, tuo tarpu dvasiniame konsultavime didelis dėmesys skiriamas tikėjimo klausimui, o pagalba daugiau suprantama kaip kenčiančiojo palydėjimas, buvimas čia ir dabar jam sunkiu gyvenimo epizodu. Psichologinio konsultavimo metu daugiau akcentuojami bei sprendžiami kasdieniai sunkumai, dirbama su kliniškai sveika asmenybe, itin svarbus konsultanto ir kliento santykis, pasirinktas sunkumų įveikos būdas, tuo tarpu dvasinių konsultacijų metu gali būti liečiami egzistenciniai klausimai, tai gali būti vieta, kur siekiama padėti stiprinti ar atrasti ryšį su Dievu, o konsultanto vertybės bei pasirinkta darbo metodika atitikti pagalbos prašančiojo įsitikinimus ir poreikius. Tikėtina, kad platesnis informacijos skleidimas apie tai, kas yra ir kuo gali padėti dvasinis konsultantas, o kada visgi verčiau kreiptis psichologinės pagalbos, gali pasitarnauti siekiant žmonėms efektyviau spręsti savo emocinius išgyvenimus bei pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Susipažinus su šių konsultavimo metodų privalumais bei trūkumais, tikėtina, jog atsirastų didesnis suvokimas apie teikiamų paslaugų kokybę ir specifiką, specialistas galėtų lengviau atskirti savo tikslinį klientą, o klienas – pasirinkti tinkamą specialistą.12 1 ETD Dvasinis asistavimas kaip pagalbos pagyvenusiems žmonėms veiksnys[Spiritual assistance as a contributor to the elderly life]Demografiniai gyventojų amžiaus pokyčiai - vienas iš svarbiausių sveikatos politikos, gerontologų klausimų. Didėjant ilgaamžiškumui modernioje visuomenėje pagyvenusių žmonių dvasinė sveikata yra ne mažiau svarbi kaip ir kokybiška gydymo paslauga, tačiau dvasiniam asistavimui kaip pagalbos veiksniui pagyvenusių žmonių poreikiams atliepti Lietuvos socialinėse institucijose, pagalbos į namus sistemoje šiai dienai dar nepagrįstai skiriama per mažai dėmesio. Dvasinio asistavimo paslaugų tematika Lietuvos autorių iki šiol nėra plėtota. Darbe teoriniu lygmeniu svarstoma, kokios dvasinio asistavimo paslaugų formos prisidėtų prie pagyvenusių žmonių dvasinės sveikatos, savarankiškumo, socialinio ir fizinio aktyvumo palaikymo. Dvasinio asistavimo sampratos aktualizavimas gali prisidėti prie trūkstamos informacijos pildymo. Pateikta dvasinio asistavimo modelių apžvalga kaip teorinis pagrindas gali būti naudinga dirbantiems sielovados, gerontologinio socialinio darbo srityje. Mokslinės literatūros analizė patvirtina, kad dvasingumas, religingumas turi tiesioginę įtaką pagyvenusių žmonių sveikatai, todėl dvasinis asistavimas kaip pagalba pagyvenusiems žmonėms tenkinant biologinius, psichologinius ir socialinius poreikius yra svarbus veiksnys. Dvasinis asistavimas akcentuoja visuminį požiūrį į žmogų ir apima kompleksinę pagalbą ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir jo artimiesiems, nes sėkmingas senėjimas galimas tik veikiant visą asmens poreikių kompleksą. Dvasinio asistavimo teorinių modelių pritaikymas padėtų vyresnio amžiaus žmonėms labiau integruotis į visuomenę, spręsti iškilusius sunkumus ir gerinti jų psichosocialinį funkcionavimą. Dvasinis asistavimas gali būti svarstomas ir kaip dvasinės slaugos principų mokymas, nukreiptas į institucinius socialines paslaugas teikiančius darbuotojus - socialinius darbuotojus, slaugytojus.2 ETD Dvasinių patirčių Klaipėdos krašto sakralinės dailės kūriniuose sąsajos su dailės terapija[Spiritual connection between sacred arts and art therapy in the region of Klaipeda]master thesisČepulytė, Agnė2021-06-02Dvasinis pasaulis yra nuo kūniško žmogaus neatsiejamas, o kad jis būtų visokeriopai užpildytas ir įgytų egzistencinę prasmę, jame turi būti grožio ir estetikos. grožis yra tai, kas mus supa ir sukelia reikšmingumo, bei estetinio subjektyvaus malonumo, pasitenkinimo jausmą. todėl neabejotina, kad sakralinė dailė ir jos išraiškos formos mūsų visuomenėje yra labai svarbūs dėl žmogaus estetinio ir meninio suvokimo, ir ypač dėl dvasinio augimo. darbe pristatomi 2021 m. kovo – balandžio mėnesiais atlikto kokybinio tyrimo apie dvasines patirtis Klaipėdos krašto dailininkams esant kūrybiniame procese bei jų siejimas su dailės terapija, rezultatai. tiriant paaiškėjo, dvasinės patirtys klaipėdos krašto dailininkų kūryboje, kurios liudija, apie dievo vedimą ir jo egzistavimą penkių autorių kūrybos procesuose bei jų gyvenimuose. taip pat tos patirtys atskleidžia, koks yra glaudus dailininkų ir dievo ryšys, koks stiprus yra tikėjimas ir kokią didelę reikšmę jų gyvenimuose turi religija ir pasišventimas kūrybai. neabejotina, kad menas priartina žmogų prie sakralinių vertybių ir dvasinio apsivalymo, nes dailė pati iš savęs yra dvasinė veikla.2 - master thesisŠiaučiūnas, Saulius2023-06-06Jūrininkai vis dar dažnai „nematomi“ visuomenei. Ilgi išsiskyrimai ir sunkūs išgyvenimai jūroje žaloja jūrininkus ir morališkai, ir fiziškai. Tam, kad jūrininkas būtų morališkai pasiruošęs užkariauti vandenynus neužtenka vien materialinės gerovės, labai svarbu ir dvasiškai stabili siela. Jūrininkams padedantys sielovadininkai veikia kaip gyvybiškai svarbus „tiltas“ tarp jūros ir sausumos. Tačiau jūrininkų sielovada Lietuvoje, ypač dėl mažo jūrininkų skaičiaus, dar vis mažai aktuali ir bažnyčiai, ir eiliniam pasauliečiui, o jūrininkų problemos yra nepastebimos ir nesprendžiamos. Darbe pristatomi 2022–2023 metais atlikto kokybinio tyrimo rezultatai apie jūrininkų sielovados realijas ir perspektyvas kapitonų požiūriu. Tiriant paaiškėjo, kad sielovadą kapitonai sieja su dvasine jūrininko savijauta, santykio su Dievu puoselėjimu, taip pat su morališkai vertybiniu elgesiu, tradicijų puoselėjimu ir buvimu atsakingam prieš save ir kitus. Iš susitikimų su dvasiniais jūrų misionieriais kapitonai įžvelgia gaunantys praktinę pagalbą, taip pat dvasinę bei emocinę paramą. O negauna naudos tuomet, kai nėra suinteresuoti su jais šnekėtis, ir to kontakto patys ir neieško. Paaiškėjo, kad kapitonams sielovada reikalinga dėl galimybės gauti dvasinę, emocinę, taip pat ir praktinio pobūdžio paramą. Tyrimas parodė, kad kapitonai, siekdami įveikti sunkumus jūroje, pirmiausia yra linkę bėgti nuo sunkumų vartodami alkoholį ir tokiu būdu laikinai užsimiršdami. Adaptyvūs, susiję su dvasios stiprinimu, sunkumų jūroje įveikos būdai – pasitikėjimas Dievu, taip pat malda, vadovavimasis dešimčia Dievo įsakymų, tokie religiniai ritualai kaip žegnojimasis, kapitonų vidinė stiprybė ir optimizmas, išankstinis profesinis-psichologinis pasiruošimas, rėmimasis teigiamu kitų žmonių pavyzdžiu ir patirtimi, žinojimas, kad sveiki ir laimingi namuose likę artimieji, atsakomybės jausmas prieš šeimą ir save, palaikanti įgula, globalus požiūris sprendžiant problemas, galimybė užklupus sunkumams pasikalbėti su kolegomis. Kapitonų nuomone, ateityje jūrininkams reikės sielovados, nes visuomet bus reikalingas palaikymas ir dvasinis stiprinimas, padedantis išgyventi vienatvę jūroje. O sielovados nereikia tiek dabartiniu laikotarpiu, tiek ateityje tiems kapitonams, kuriems būdinga ateistinė (materialistinė) pasaulėžiūra, ir iš to kyla neigiamas požiūris į bet kokias religijos ir (ar) dvasingumo apraiškas.
7 ETD Krikščioniško dvasinio augimo stereotipai: teologiniai ir psichologiniai aspektai[Stereotypes of Christian spiritual growth: theological and psychological aspects]Krikščionys dvasinio augimo kelyje kenčia nuo emocinių problemų, kurias sukelia klaidingi tikėjimo įsitikinimai. Jie kyla iš klaidingų tikėjimo, Šv. Rašto, Bažnyčios mokymo interpretacijų, iškreipia krikščionišką mokymą apie tikinčiojo elgesį ir emocinį dvasinio augimo procesą ir atitraukia nuo tikrų Biblijos, Bažnyčios mokymo, Tradicijos siūlomų resursų dvasiniam gyvenimui atnaujinti. Darbo objektas: dvasinio augimo stereotipai. Darbo tikslas: krikščioniškųjų tikėjimo šaltinių ir principų pagalba atskleisti pagrindinius dvasinio augimo stereotipus, jų įtaką krikščioniškajam dvasiniam augimui. Darbo uždaviniai: 1. Pristatyti autentiško krikščioniško mokymo principus dvasinio augimo požiūriu remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, Šv. Raštu ir Tradicija. 2. Išanalizuoti pagrindinius dvasinio augimo stereotipus autentiškų krikščioniškųjų principų kontekste. 3. Atskleisti dvasinio augimo stereotipų pasekmes, įtakojančias asmens dvasinį augimą. 4. Empiriškai ištirti dvasinio augimo stereotipų įtaką dvasiniam žmogaus augimui. Siekiant atskleisti dvasinio augimo stereotipų įtaką dvasiniam augimui atliktas kokybinis tyrimas. Giluminio pusiau struktūruoto interviu metu apklausti 6 aktyvūs Kretingos parapijos nariai. Duomenų analizė atskleidė, kad didžiausia žala dvasiniam augimui kyla dėl klaidingų interpretacijų, nesugebėjimo integruoti krikščioniškus principus į tikėjimo ir asmeninį gyvenimą, kuomet nukenčia santykiai, bendravimas, asmuo išsiderina emociškai, kelia perdėtus reikalavimus sau, iškreiptai suvokia savivertę, bėga nuo tikrovės. Tai iš dalies patvirtino hipotezę, kad dvasinio augimo stereotipai trukdo žmogaus dvasiniam augimui. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad krikščioniško dvasinio augimo principai per holistinį požiūrį į žmogaus augimą išlaiko pusiausvyrą ir padeda išvengti kraštutinumų, kurie neretai atneša skausmingas emocines pasekmes. Tyrimas atskleidė, kad tikinčiuosius nuo neigiamos įtakos gelbsti artimi, neformalūs ir nuolatiniai santykiai mažose tikėjimo bendruomenėse bei grupelėse. Moksline prasme darbas reikšmingas teoriniu ir praktiniu atžvilgiu kaip lyginamoji analizė toliau tyrinėjant dvasinio augimo stereotipus ir jų žalą dvasiniame augime.1 ETD Krikščioniškoji dvasinė pagalba kaip santuokos ir šeimos tvarumo veiksnys[Christian spiritual support as a factor of marriage and family sustainability]master thesisKadė, Aurika2020-06-03Pasaulyje per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko daugiau santuokos instituto pokyčių, nei per pastarąjį tūkstantmetį. Bendrosios ir kontinentinės teisės šalyse santuoka ir šeima ilgai buvo tapačios sąvokos. Pilnavertę šeimą galėjo sukurti tik heteroseksuali sutuoktinių pora ir jos vaikai. Visuomenė neigiamai vertino ikisantuokinę kohabitaciją, vedybų atidėliojimą, tos pačios lyties porų santykius, tačiau XX a. viduryje ėmė ryškėti tendencingi santuokos sampratos pokyčiai, jos svarbos mažėjimas. Trečiame nepriklausomybės dešimtmetyje, mūsų visuomenė modernėjant Lietuvoje įsigali, o Vakarų pasaulyje jau tapo norma, kad santuoka yra tik vienas iš kelių alternatyvių būdų užmegzti artimus šeiminius santykius. Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas kalba apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei puoselėjamą santuokinę meilę. Šiame modernios tikrovės kontekste labai svarbi tampa Krikščioniškoji dvasinė pagalba sutuoktiniams ir šeimoms bei Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, orientuotas į katalikų sužadėtinių, besirengiančių tuoktis Bažnyčioje, santuokos ir šeimos vertybių, atitinkančią Katalikų Bažnyčios mokymą, ugdymą ir išsaugojimą. Magistro baigiamajame darbe teoriniu aspektu analizuojami santuokai kylantys iššūkiai ir krikščioniškos pagalbos kryptys bei pristatomas empirinis kokybinis dvasinės pagalbos šeimoms poreikio ir poveikio tyrimas. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad daugelis respondentų jaučia krikščioniškos dvasinės pagalbos poreikį sutuoktiniams, iš kurios tikisi pasisemti žinių, suteikti ir gauti palaikymo, pasidalinti problemomis, išgirsti kitų žmonių liudijimus. Tyrimas atskleidė, kad sužadėtinių rengimo Santuokos sakramentui kursų programos Lietuvoje yra aktualios, pasižyminčios teigiama kokybės dinamika. Dalyvavimas sutuoktinių palydėjimo programose tiriamiesiems suteikė reikšmingos patirties, įgalinančios pozityvius pokyčius porų santykiuose: išmokė konstruktyviai vesti dialogą, padėkoti ir atsiprašyti, padėjo pamatyti save iš šono, atnešė į jų šeimas ramybę ir džiaugsmą, padėjo atsinaujinti dvasiai, atgaivino jausmus, padėjo asmenybės ugdymui. Sutuoktinių palydėjimo programose respondentai pageidautų platesnės informacijos/reklamos sklaidos, profesionalių ir kompetentingų specialistų, glaudesnio bendravimo ir dalijimosi patirtimi tarp pačių savanorių ir kursų vedėjų, šeimų, porų aktyvumo, platesnio vaizdinių priemonių krikščioniška tematika naudojimo, bendravimo mažose grupėse. Apibendrinti teorinio bei empirinio tyrimo rezultatai rodo, jog krikščioniškoji dvasinė pagalba sutuoktiniams ir šeimoms gali būti traktuojama kaip svarbus šeimos tvarumo puoselėjimo veiksnys, pasitarnaujantis krizių prevencijai ir įveikai.ETD Krikščioniškoji meditacija kaip santykio su Dievu patyrimo veiksnys[Christian meditation as a contributing factor to the experience of relationship with God]master thesisPaplauskienė, Alma2022-05-31Šiandieninis istorinis, geopolitinis, visuomeninis, socioekonominis, psichologinis žmogaus gyvenimo kontekstas bei neretai iškylantys kritinių situacijų išgyvenimo iššūkiai provokuoja šių laikų žmogui įtampą, nesaugumą, baimę. Įvairiose religijose žmogus siekia išgyventi vienybę su Tuo, Ką jis tiki esant aukščiau jo, kas jam teikia tikrumą, ramybės ir saugumo jausmą. Meditacija visose religijose yra praktinis metodas, kurio pagalba žmogus, trokštantis ir siekiantis santykio su Dievu patirties (krikščionybėje), ar susiliejimo su visata (budizme) arba su dievybe (hinduizme) patirties artėja link jos (krikščionybėje) ar mėgina (budizme, hinduizme) ją išgyventi. Vienybės santykis su Dievu yra raktas šiandienos krikščioniui, kaip deramai būti mėginančiame bauginti informacinio karo lauke. Meditacijos fenomenas yra žmogaus veiklos, jo kūrimo apraiška ir dėl to kaip tyrimo objektas jis priklauso žmogui, todėl šį fenomeną galima moksliškai tyrinėti. Šiuo darbu yra pažvelgiama giliau į krikščioniškosios meditacijos fenomeną bei jis atskleidžiamas santykio su Dievu patyrimo aspektu. Darbe teoriniu lygmeniu atskleista, kad krikščioniškos meditacijos - kristocentrinio apmąstymo maldoje - ir ištakos, ir turinys, ir tikslas turi du būtinus dėmenis: santykio su asmeniniu Dievu, su Tėvu siekimą ir sutelktumą į Jėzų Kristų. Ši meditacija yra Dievo Žodžio ir žmogaus širdies susitikimas: kai žmogus medituojamą Žodį padaro ‚savu‘. Atskleistos santykio su Dievu patyrimui krikščioniškoje meditacijoje prielaidos. Bibliniu požiūriu prielaidos: žmogaus sukurtumas pagal Dievo paveikslą bei krikščionys kaip absoliučiai ,naujas kūrinys‘ Kristuje, ir dėl to Kristus yra neatsiejama kiekvieno tikinčio vidinė jėga. Empirinės prielaidos santykio su Dievu patyrimui krikščioniškoje meditacijoje: dvasiniai pojūčiai nusakomi pasitelkiant fizinių pojūčių sąvokas; dvasinės patirtys susijusios su neuroninių ryšių pokyčiais žmogus galvos smegenyse. Atskleistos gairės žmogaus vienybės su Jėzumi Kristumi patyrimui Katalikų Bažnyčios karmelitiškoje, ir Evangelinių Bažnyčių meditacijose: vyksmo erdvė – žmogaus vidus, jo siela, pamatinis patyrimas – Jėzus Kristus mūsų viduje; vidinė malda – pokalbis su Juo. Karmelitiškoje meditacijoje raktiniai žodžiai: klausytis ir mylėti. Evangelinių Bažnyčių meditacijoje raktiniai aspektai: proto atnaujinimas Dievo Žodžiu, tokiu būdu atsiveriant Šv. Dvasios veikimui, ir gyvenimas Dievo Žodžio Tikrove.ETD Krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimo klausimas dvasingumo ugdymo kontekste[The question of perception of divine Christian symbols in the context of spiritual education]master thesisBrazauskienė, Edita2021-06-02Darbo tyrimo objektas: krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimas dvasingumo ugdymo kontekste. Darbe siekiama atskleisti krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimą dvasinio ugdymo kontekste. Tai padaroma per išsikeltus uždavinius: 1) aptarti krikščioniškuosius dieviškuosius simbolius. 2) išanalizuoti žmogaus poreikį dvasiniam ugdymui ir augimui. 3) išsiaiškinti krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių suvokimą šiuolaikinio žmogaus perspektyvoje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir šaltinių analizė bei sintezė, kokybinio tyrimas ir jo analizė. Žmogus ir simbolis visais amžiais buvo greta. Simbolio prigimtis ir jo vaizdas atspindi, parodo daug daugiau nei jis pats yra. Krikščioniškieji dieviškieji simboliai (trikampis, akis trikampyje, avinėlis, balandis, pelikanas, žuvis, alfa ir omega, kryžius) gali padėti žmogui ugdyti(- is) dvasingumą, kuris jį priartintų prie transcendentinio Absoliuto. Postmoderniam žmogui krikščioniškieji dieviškieji simboliai vis sunkiau suvokiami, jie praranda savo prasmę ir tampa ženklu, nurodančiu ženklinamąjį objektą, kuris nieko bendro neturi su Dievo pažinimu. Nepažįstant krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių, nežinant jų kilmės, sunku interpretuoti regimą simbolišką vaizdą. Tyrimo teorinėje dalyje aptariami aštuoni krikščioniškieji dieviškieji simboliai, jų reikšmė žmogaus dvasiniam ugdymui, taip pat prigimtinis žmogaus troškimas pažinti Dievą ir augti dvasiškai įgylinant save per ontologinę krikščioniškojo dieviškojo simbolio reikšmę. Empirinio tyrimo metu nustatyta, kad į transcendentinę pusę žmogus dažniausiai atsigręžia po sunkių traumų, išgyvenimų. Dvasingumo augimą sieja su tam tikros literatūros skaitymu ir žmonių tarpusavio bendravimu, krikščioniškųjų dieviškųjų simbolių ontologinės pusės nežino, jų įtakos žmogaus dvasiniam augimui taip pat neįžvelgia. Galutinė darbo išvada: žinių trūkumas apie krikščioniškuosius dieviškuosius simbolius daro įtaką žmogaus suvokimui, kad simboliai savo transcendentine anapusybe padeda dvasiniam žmogaus ugdymui.ETD Moteriškojo tapatumo atkūrimas sekant Marijos moteriškumu ir gyvenimo pavyzdžiu[The restoration of female identity based on the example of Mary`s life and femininity]master thesisKazlauskienė, Gintautė2019-06-05Moteriškosios tapatybės krizė yra akivaizdi nūdienos vis labiau sekuliarėjančioje visuomenėje. Pagalbos moterims gausioje pasiūloje išskirtinę vietą užima krikščioniškąja pasaulėžiūra besiremiantys modeliai, pirmiausiai žvilgsnį kreipiantys į dvasines problemų sprendimo priežastis. Šiame darbe pristatomas pagalbos modelis moterims, kuriuo siekiama atkurti moteriškąjį tapatumą sekant Dievo Motina Marija, Jos moteriškumu ir gyvenimu. Sekant nuoseklia pagalbos modelio eiga, buvo pristatytos moteriškosios tapatybės atkūrimo prielaidos. Pirmiausiai detalizuoti dvasiniai - psichologiniai moters sužeidimai skirtingais amžiaus tarpsniais, nuo pat gimimo iki gilios senatvės ir apžvelgta jų įtaka moters vystymosi raidai ir visam gyvenimui. Moteriškosios tapatybės apraiškos Šventame Rašte buvo išanalizuotos dviem kryptimis - moters ir Marijos. Išryškinti šie teologiniai moteriškumo aspektai – biblinė moteriškumo genezė, pirmapradės nuodėmės reikšmė moteriškumo raidai; sutuoktinės paveikslas; moters, kaip Dievo mylimosios paieškos ir biblinių moterų archetipai. Susipažinus su Marijos kaip Dievo Motinos tapatumo geneze, Biblijoje užrašyti Marijos žodžiai buvo išanalizuoti dvasinės pagalbos požiūriu. Remiantis šiuo pagrindu sukurta ir pagrįsta taikomojo pobūdžio metodologinė programa. Metodinė programa remiasi šventame Rašte užrašytais septyniais Mergelės Marijos žodžiais, kuriuos analizuojant ir į kuriuos gilinantis, išryškėja pagrindinės gairės bei kryptys, reikalingos pažvelgti į savo gyvenimą tikroje šviesoje - Dievo žvilgsniu. Viena iš sudedamųjų programos dalių yra sakralinis šokis kaip terapinė priemonė kuriant naują santykį su Dievu kūno pagalba.ETD Našlystės fenomenas šiuolaikinėje visuomenėje: teologiniai ir psichologiniai aspektai[The phenomenon of widowhood in modern society: theological and psychological aspects]master thesisGuzikauskienė, Audronė2022-05-31Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikrą žmonių dalį sudaro našliai. Našlystė yra sudėtingas, jautrus, vienas iš labiausiai paveikiančių gyvenimą reiškinys, paliečiantis nemažą grupę žmonių, kurie turi ją išgyventi iš naujo prisitaikant prie pasikeitusios gyvenimo tikrovės. Našlystės fenomenas reikalauja išsamios analizės, kuri leistų šį reiškinį labiau suprasti ir rasti pagalbos būdus šioje padėtyje atsidūrusiems ir pagalbą teikiantiems asmenims. Magistro baigiamajame darbe našlystės fenomenas atskleidžiamas per teologinius ir psichologinius su našlyste susijusius aspektus bei pateikiamas našlių požiūris į juos. Teorinėje teologinės našlystės fenomeno analizės dalyje atskleista jo samprata Šventajame Rašte, kuriame daugelyje vietų pats Dievas įspėja, įpareigoja neskriausti, sąžiningai elgtis su našlėmis, o ir pačios našlės per maldą, nuolankumą, pasišventimą yra saugomos, užjaučiamos ir vedamos Dievo tolimesniu gyvenimo keliu. Nagrinėjant oficialus Bažnyčios dokumentus apie našlystės formas išaiškėjo, kad našlės yra laisvos pagal savo valią, gyvenimo aplinkybes pasirinkti tolimesnę gyvenimo formą – bažnytinę santuoką, pašvęstąją našlystę ar likti pasaulietiškos našlystės statuse. Našlystės gyvenimo tarpsnis yra skausmingas bei netekties sielvartas yra pagrįstas, tačiau sutuoktinio netektį patyrusieji yra guodžiami tikėjimu, prisikėlusio Jėzaus žinia, Dievo meile, pagalba, eucharistine bendryste, malda, šventųjų gyvenimo pavyzdžiais. Psichologinės literatūros analizė patvirtina, jog našliams tenka įveikti daug naujų užduočių, iššūkių: pirmiausia išgyventi gedėjimo procesą, susijusį su netektimi, prisitaikyti prie iš esmės pakitusio socialinio vaidmens statuso bei toliau tęsti ir iš dalies naujai susikurti savo gyvenimą. Našlių požiūrio tyrimas į našlystės fenomeno teologinius ir psichologinius aspektus nustatė, kad apklaustųjų respondentų požiūriu gyvenimas nesibaigia mirtimi, ryšys su sutuoktiniu palaikomas malda, jog našlystės dvasingumo ir šventumo pagrindas yra Kristus. Didžioji dauguma našlių išgyveno netektį kaip nepakeičiamą faktą, sugebėjo prisitaikyti prie pakitusios tikrovės ir naujai susikurti gyvenimą.ETD Pastoracinis rūpestis žmonių gerove kun. Jurgio Pabrėžos gyvenime ir veikloje[Pastoral concern for people's well-being in the life and activities of priest Jurgis Pabrėža]master thesisHaisė, Alma2023-06-06Šio darbo tyrimo objektas – kun. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos indėlis pastoracijoje, tarnystė žmonėms, jo rūpestis žmonių išganymu. Darbe teoriniu lygmeniu nagrinėjama kun. J. A. Pabrėžos sielovadinis rūpestis žmonėmis. Darbo tikslas: atskleisti kun. J. Pabrėžos indėlį žmonių gerovei ir naudą sielų išganymui. Darbo uždaviniai: 1. Pristatyti kun. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biografiją, atskleidžiančią jo tarnystę žmonėms; 2. Aptarti kun. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kaip atsakingo pamokslininko sielovadinį rūpestį žmonėmis; 3. Pristatyti kun. Jurgį Ambraziejų Pabrėžą kaip mokslininką ir liaudies gydytoją besirūpinantį visais žmonėmis. Darbo metodai: mokslinės literatūros, dokumentų analizė, interpretavimas ir sintezė. J. A. Pabrėža buvo kunigas, pranciškonas, mokslininkas, botanikas, mokytojas, žemaičių rašytojas, taip pat profesionalus pamokslininkas. Gamtos mokslus ir mediciną studijavo su ypatingu atsidėjimu, nes norėjo iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis mokslo žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms. Taip pat J. A. Pabrėža buvo atsakingas kunigas, kurio sielovadinis rūpestis pasiekė kiekvieną artimą, kiekvieną šalia esantį žmogų. Karštas buvo jo noras pasitarnauti žmonių sielų išganymui. J. A. Pabrėžos matymas greta esančiame artimą yra pavyzdys šių dienų sielovadininkams, dvasininkams. Dažnai mes artimu priimame tik tą žmogų, kuris atitinka mūsų pačių susikurtus kriterijus, nusisukdami nuo dalies šalia esančių. Remiantis J. A. Pabrėžos pavyzdžiu, kunigo pamokymai skirti kiekvieno greta esančio žmogaus sielos išganymui, glaudžiai išlaikant mokslą ir tikėjimą. Jo pastoracija palikdavo įspūdį, pasiklausyti jo pamokslų susirinkdavo minios. Tai skatino bendruomeniškumą. Katalikų Bažnyčioje pamokslas visais laikais buvo vienu iš svarbiausia tikėjimo skleidimo priemonių. Todėl, Bažnyčios mokymas pastoracinėje veikloje ypač pabrėžia homiletika. Kun. J. A. Pabrėža pamokslus rengė labai atsakingai, pasirinkdamas laikui ir vietai aktualią temą bei atsižvelgdamas į klausytojų mentalitetą. Jurgis Ambraziejus Pabrėža yra tikriausias pavyzdys kunigo, pasišventusio vienam iš svarbiausio tikslų – ištraukti žmones iš tamsos dėl jų sielų išganymo. Visoje kun. J. Pabrėžos veikloje matosi gilus pastoracinis rūpestis dėl žmonių visapusiškos gerovės.6 ETD Poros tarpusavio santykiai kaip darnios šeimos pagrindas: psichologinė ir katalikiška perspektyvos[Interpersonal couple‘s communication as harmonious foundation for marriage: psychological and katholic perspectives]master thesisGudė, Rugilė2021-06-02Lietuvai pirmaujant Europoje skyrybų skaičiumi iškyla poreikis atskleisti darnių poros tarpusavio santykių veiksnius šeimoje. Didžioji dauguma lietuvių save laiko katalikais, tačiau Lietuva yra sekuliari valstybė, todėl šiame darbe analizuojamos dvi perspektyvos ‒ katalikiškoji ir psichologinė. Darbe atskleidžiama, jog poros tarpusavio santykių kokybę lemia asmens savybės (asmeninės savybės ir požiūris į santuoką) ir asmenų gebėjimas prisitaikyti sprendžiant stresines situacijas. Priešiški ir neurotiški asmenys susiduria su keblumais ir sukelia papildomos įtampos tarpasmeniniuose santykiuose, tuo tarpu, sutarūs bei aukštą emocinį intelektą turintys asmenys geba nesunkiai susidoroti su sudėtingomis situacijomis, nesukeldami įtampos tarpasmeniniuose santykiuose. Žmonės sprendimą tuoktis turėtų priimti nesiremdami jausmais, o remdamiesi vertybėmis, kurios nekinta. Poros darnių tarpusavio santykių pagrindas yra draugystėje, į kurią telpa tokie elementai kaip pagarba, pasitikėjimas, parama. Klestint draugystei, santykiuose kartu yra lengviau įveikti gyvenimiškus išbandymus, nekenkiant santykių kokybei bei stabilumui.ETD Priklausomų žmonių santykio su Dievu ypatumai[Aspects of addicted individuals relationship with God]master thesisJočbalienė, Marija2020-06-03Šiame darbe nagrinėjama psichologinė, medicininė, dvasinė ir teologinė literatūra siekiant surinkti medžiagą apie priklausomų žmonių santykio su Dievu ypatumus. Priklausomybė buvo ir išlieka viena iš aktualiausių ne tik paties priklausomo žmogaus, bet ir visuomenės problemų. Darbo tikslas: remiantis literatūros analize identifikuoti priklausomų žmonių santykio su Dievu ypatumus. Pirmame darbo skyriuje apibrėžiama teorinė priklausomybės samprata. Medicinos požiūriu priklausomybė - tai patologinė psichikos būsena, liga kuri pasireiškia kompulsyviu medžiagų vartojimu nepaisant jų daromos žalos. Tuo tarpu žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos priklausomybė yra nuodėmė arba dvasinė liga. Priklausomybės atsiranda, kai žmogus praranda santykį su Dievu, ir Jo vietą užpildo kiti dievai, tai yra priklausomybės. Aptariami priklausomybių tipai ir žala. Nurodomos priežastys, sukeliančios priklausomybes. Aprašomos priklausomybės sukeliamos fizinės, psichinės, socialinės ir dvasinės problemos. Antrame skyriuje aptariami sveiko ir priklausomo žmogaus santykio su Dievu bruožai. Išskiriami tokie priklausomų žmonių santykio su Dievu tipai: nutrūkęs santykis, santykio nebuvimas, iškreiptas santykis ir atkuriamasis santykis. Taip pat aptariama sveiko santykio su Dievu įtaka priklausomybių įveikai. Trečiame skyriuje pristatoma pagalba, taikoma priklausomybe sergantiems žmonėms. Išskyriamos medicininė, psichologinė, socialinė, dvasinė bei integruota pagalba. Kadangi priklausomybė paveikia asmenį visuose lygmenyse, yra žinoma, jog veiksmingiausi yra holistiniai pagalbos modeliai, todėl dažniausiai priklausomybėms įveikti taikomas kompleksinis gydymas. Ketvirtame skyriuje aptariama priklausomų žmonių santykio su Dievu reabilitacija, jos svarba, prielaidos ir santykio su Dievu atstatymo būdai. Analizuojamos dvasinės pagalbos priklausomiems asmenims galimybės. Daroma prielaida, kad dvasinio santykio su Dievu atstatymas ir išlaikymas turi reikšmingą vaidmenį ne tik priklausomo asmens gijimui, bet visam jo gyvenimui ir jo aplinkos kokybei.ETD Priklausomybės nuo alkoholio paliestų moterų religinės patirtys[Religious experiences of women addicted to alcohol]Nors alkoholio vartojimo problemos vis dar stereotipiškai labiau siejamos su vyrais, pastaraisiais dešimtmečiais su tuo susiduria vis daugiau moterų. Nuo alkoholio priklausomų moterų skaičius auga. Jei XX a. pradžioje priklausomų moterų ir vyrų santykis buvo 1:12, dabar – 1:5. Nors moterų alkoholizmo problema statistiškai atrodo kur kas menkesnė už vyrų – jos sudaro apie 15 proc. visų diagnozuotų priklausomybių nuo alkoholio atvejų, tai nereiškia, kad jų vartojimo problema yra ženkliai mažesnė. Turint tai omenyje, atliktas tyrimas, tikslu ištirti priklausomybės nuo alkoholio paliestų moterų religines patirtis įveikos procese. Remiantis kokybinio tyrimo rezultatais, buvo atskleisti alkoholio paliestų moterų religinių patirčių raiškos bruožai: itin svarbus vaidmuo tenka dvasiniams veiksniams – religijai. Moterys tiki, kad jei jos sulaukė Dievo malonės ir pasveiko, reiškia buvo įvertinti jų nuopelnai už tikėjimą, norą ir pastangas pasveikti. Dievo vedimas, per teikiamą pagalbą, kasdieninį lydėjimą ir saugojimą, palaikymą, nuraminimą bei ištikimybę kasdieniniame gyvenime, moteris įpareigoja ir toliau tikėti juo, skleisti meilę ir gyventi kokybiškesnį gyvenimą. Per kasdienines maldas, sakramentų priėmimą, tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu, moterys ir toliau palaiko glaudų ryšį su Dievu. Tyrimas taip pat atskleidė, kad alkoholio paliestų moterų religinių patirčių kaitai būdinga nuomonės apie alkoholizmą kaita. Jei aktyvios priklausomybės laikotarpiu, alkoholio vartojimą jos vertino kaip: žmogaus trūkumą, silpnybę; laisvę; priemonę nuslopinti neigiamas emocijas, išgyvenimus; linksmybių garantą, tai įveikusios priklausomybę, alkoholizmą jos suvokia kaip: atitrūkimą nuo realybės; gyvenimą iliuzijomis/ saviapgaulę; ligą; kontrolės, grožio, sveikatos bei savęs/ tapatumo praradimą; pakitusius, prarastus gyvenimo interesus, vertybes; emocinį šaltumą; kančią gyventi. Moterų priklausomybės nuo alkoholio įveikos rezultatas – materialiniai (pagerėjusi finansinė padėtis) ir nematerialiniai (pagerėjo emocinė būsena, fizinė sveikata, santykiai su aplinkiniais ir gyvenimo kokybė; pasikeitė pasaulėžiūra; atsirado motyvacija; padidėjo užimtumas; išmokta blaiviai spręsti problemas; atrastas ryšys su Dievu) pokyčiai. Įveikus priklausomybę ir toliau palaikant ryšį su Dievu moterys atrado gyvenimo prasmę, pasiekė psichologinę laisvę ir saugumo jausmo užtikrinimą, jų kylantys poreikiai patenkinami, tobulėja socialiniai įgūdžiai, gerėja fizinė sveikata. Blaivybės dėka, palydint dvasinio sveikimo programai, pаsikeitė moterų santykis su savimi ir jas supančiu pasauliu.1