Gedutienė, Reda

Vaiko laukimas ir gimimas moteryje sukelia didžiulę transformaciją, ypač jei kūdikis – pirmagimis. Pogimdyvinis laikotarpis yra ypatingai jautrus ką tik pagimdžiusiai motinai. 1 iš 4 moterų patiria pogimdyvinės depresijos simptomus, tačiau oficiali diagnozių statistika neatskleidžia tikrojo sunkumų masto (COFACE Families Europe, 2024). Socialinė parama teigiamai veikia motinų psichikos sveikatą, tuo tarpu socialinės paramos trūkumas veikia kaip rizikos veiksnys, turintis įtakos pogimdyvinei depresijai pasireikšti (Leong et al., 2024; Qi et al., 2021, Sufredini et al., 2022). Tyrimo tikslas – suprasti ir atskleisti pirmakarčių motinų patiriamus sunkumus ir socialinės paramos patirtis pirmaisiais vaiko auginimo metais. Tyrime dalyvavo 7 lietuvės pirmakartės motinos auginančios sveikus pirmagimius virš vienerių metų ir esančios partnerystėje su vyru. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kokybinis tyrimo metodas. Duomenims rinkti buvo naudotas pusiau struktūruotas interviu. Vidutinė interviu trukmė – 40 minučių. Duomenys rinkti 2025 metų sausio-vasario mėnesiais ir analizuoti refleksyviosios teminės analizės būdu (Braun & Clarke, 2019). Tyrime buvo išskirtos 19 potemių, kurios sudaro 5 pagrindines temas: „Nauja tapatybė – mama. Vidiniai išgyvenimai, emociniai ir fiziniai pokyčiai“, „Pagalba iš artimiausios aplinkos – vyro ir mamos (močiutės) vaidmuo“, „Socialiniai ryšiai ir bendrystė – palaikymas ir spaudimas iš aplinkos“, „Institucinė pagalba – sveikatos priežiūros kokybė ir prieinamumas“ ir „Pagalbos lūkesčiai ir išmoktos pamokos“. Tyrimas atskleidžia pirmakarčių mamų naujos tapatybės iššūkius, institucinės pagalbos spragas bei atkreipia dėmesį į tam tikrus motinystėje pasitaikančius „pavojus“, turinčius neigiamą poveikį mamų savijautai. Tuo pačiu, tyrimas atskleidžia artimųjų, socialinio rato, mamų bendruomenių ir teigiamų specialistų pagalbos reikšmingumą pirmakarčių mamų emocinei gerovei bei jų pagalbos lūkesčius.

Gyvename pasiekimų visuomenėje, kurioje kiekvieną dieną susiduriame su spaudimu būti geriausiomis savo versijomis ir siekti tik aukščiausių rezultatų. Suvokiami aukšti standartai nukreipti į kitus, save ir juntami iš aplinkos didina nesaugumo jausmą, įtampą ir nerimą, kas ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti įvairias psichikos sveikatos problemas bei paskatinti asmens atsiribojimą ir vienatvės jausmą. Nuolatinis tobulumo siekimas išsekina žmones ir sukelia perdegimo riziką. Nors perfekcionizmas, vienišumas ir perdegimas dažnai pasireiškia kartu, tyrimų nagrinėjančių ryšį tarp šių reiškinių trūksta. Šio tyrimo tikslas atskleisti perfekcionizmo, vienišumo ir perdegimo sąsajas. Tyrimas vyko 2025 m. kovo mėn., o jame dalyvavo 308 suaugusieji, iš kurių 227 moterys (73,7 %) ir 81 vyras (26,3 %). Tyrimo dalyvių amžius svyravo nuo 17 iki 68 metų (M = 39,7; SD = 9,99). Tyrimui naudojama Daugiamačio perfekcionizmo skalė (angl. Multidimensional Perfectionism Scale, F-MPS, Frost et al., 1990), R-UCLA Vienišumo skalė (angl. R-UCLA Loneliness Scale, Hughes et al., 2004), Lietuviškoji perdegimo vertinimo skalės versija (angl. Lithuanian version of the Burnout Assessment Tool, Lazauskaitė–Zabielskė et al., 2023) bei 9 sociodemografiniai klausimai apie tyrimo dalyvių lytį, amžių, šeiminę padėtį, turimų vaikų skaičių, išsilavinimą, darbinę padėtį, turimą darbo stažą, užimamas pareigas ir per savaitę praleidžiamą laiką dirbant ar / ir studijuojant. Tyrimo metu buvo nustatyti ryšiai tarp perfekcionizmo, vienišumo ir perdegimo. Kuo tyrime dalyvavę suaugusieji pasižymėjo aukštesniais neadaptyvaus ir bendro perfekcionizmo bruožais, tuo stipresnius jie nurodė patiriamus vienišumo ir perdegimo simptomus; aukštesniais adaptyvaus perfekcionizmo bruožais pasižymėję asmenys nurodė stipresnius nurodė stipresnius patiriamus psichologinius ir psichosomatinius perdegimo simptomus. Taip pat buvo nustatytos įvairios sąsajos ir reikšmingi skirtumai tarp įvairių sociodemografinių rodiklių bei perfekcionizmo, vienišumo ir perdegimo komponentų. Atlikta regresinė analizė parodė, kad suaugusiųjų perdegimą prognozuoja aukštesnis vienišumas, stipriau išreikštas perfekcionizmas, jaunesnis amžius ir moteriška lytis.

Kokybiniai tyrimai nukreipti į terapinio santykio tyrinėjimą padeda suprasti psichoterapijos veiksmingumą ir sustiprinti pačią psichoterapiją (Gudaitė, 2008). Dialektinė elgesio terapija (DET) laikoma viena veiksmingiausių terapijos krypčių dirbant su savižudiško elgesio klientais (Chen et al., 2021). Nežiūrint to, tyrimai rodo, jog iškritimo iš DET vidurkis siekia 28% (Dixon & Linardon, 2020) ir tai yra siejama su problemomis terapiniame santykyje (Steuwe et al., 2023). Šio darbo tikslas yra suprasti ir atskleisti asmenų, dalyvaujančių dialektinėje elgesio terapijoje, subjektyvų santykio su individualiu terapeutu, patyrimą. Tikslui pasiekti, pasirinkta kokybinė strategija. Atlikti septyni, pusiau struktūruoti giluminiai interviu. Gauti duomenys apdoroti refleksyviosios teminės analizės metodu, kurį sudaro 6 fazės (Braun & Clarke, 2022). Analizė atskleidė įvairialypes tyrimo dalyvių patirtis. Svarbiausi santykio aspektai buvo tarpusavyje persipynę ir atskleidė santykio kūrimosi ciklišką procesą: ● Dalyvėms esminis santykio su terapeutu aspektas buvo supratingumas, kuris skatino atsiverti. Jis pasireiškė kai terapeutai įsiklausydavo, priimdavo, palaikydavo klientes, būdavo empatiški ir žmogiški. Savižudybės temoje supratingumo trūko. ● Kitas svarbus aspektas – atvirumo jausmas. Kai klientės galėjo kalbėti apie savo sunkumus, tai stiprino santykį. ● Pagalba iš terapeutų, kai buvo suvokiama kaip prasminga, naudinga ir teikianti viltį, taip pat prisidėjo prie santykio kūrimo. Profesionalumas teikiant pagalbą kartais kūrė ribą. O DET struktūra galėjo tiek stiprinti, tiek silpninti santykį – priklausomai nuo to, ar ji padėjo gauti pagalbą, ar ją apribojo. ● Dalyvėms buvo svarbus bendradarbiavimas ir atsakomybės pasidalinimas, tačiau reikšmingas ir terapeuto aktyvus, vedantis vaidmuo – jei šis virsdavo spaudimu, kildavo kaltės, gėdos jausmai bei mintys apie savižudybę. ● Kai visi šie aspektai buvo išgyvenami pozityviai, atsirasdavo saugumas, pasitikėjimas ir stiprus ryšys su terapeutu, skatinęs dar gilesnį atsivėrimą ir gilesnio santykio kūrimą.

Tyrimo tikslas – atskleisti mokyklose ir pedagoginėse psichologinėse tarnybose dirbančių psichologų patiriamo streso darbe sąsajas su profesiniu perdegimu ir pasitenkinimu darbu.
Tyrimo metodika. Siekiant nustatyti mokyklos psichologų patiriamo streso, profesinio perdegimo ir pasitenkinimo darbu sąsajas naudota Subjektyviai suvokto streso skalė (angl. Perceived Stress Scale, PSS, Cohen, 1983). Skalę į lietuvių kalbą išvertė Pečiulienė (Perminas ir kt., 2014). Skalė matuoja laipsnį, kuriuo tyrimo dalyvis įvertina savo gyvenime patiriamą stresą. Skalėje pateikti klausimai apie jausmus ir mintis per pastarąjį mėnesį. Kopenhagos perdegimo skalė (angl. Copenhagen Burnout Inventory - CBI, Borritz ir Kristensen, 2004). Lietuvių kalba šią skalę parengė Švedaitė ir Gustainienė (2011). Ši skalė matuoja fizinio ir psichologinio perdegimo laipsnį, susidedantį iš trijų perdegimo subskalių: asmeninis perdegimas, su darbu susijęs profesinis perdegimas, su klientais susijęs profesinis perdegimas. Pasitenkinimo darbu klausimynas (angl. Job Satisfaction Survey, Spector, 1994). Lietuvių kalba šį klausimyną parengė Gustainienė (2006), patikslintas vertimas Gustainienė et.al., (2009). Šis klausimynas matuoja bendrąjį pasitenkinimą darbu ir pasitenkinimą devyniais darbo aspektais. Jį sudaro devynios subskalės. Sociodemografiniai klausimai (sudaryti šio darbo autorės). Tyrime dalyvavo 102 mokyklos psichologai (81moteris ir 20vyrų). Tyrimo rezultatai ir išvados: Mokyklų psichologai savo tiesioginiame darbe patiria vidutinio stiprumo lygio stresą ir profesinį perdegimą, pasitenkinimą darbu. Subjektyviai suvoktas stresas tiesiogiai įtakoja psichologų didesnį bendrą profesinį perdegimą ir mažesnį pasitenkinimą darbu. Kuo stipresnis psichologų profesinis perdegimas, tuo mažesnis pasitenkinimas darbu. Šiame tyrime nustatyta, kad moterys patiria mažesnį stresą, tačiau dažniau susiduria su profesiniu perdegimu. Vyrai patiria didesnį stresą. Nustatyta, kad pasitenkinimą darbu 12 proc. įtakoja patiriamas stresas, 28 proc. – profesinis perdegimas. Patvirtinti kitų tyrimų duomenys, nustatytos sąsajos tarp subjektyviai suvokto streso, profesinio perdegimo ir pasitenkinimo darbu.

Savižudybė yra didelė pasaulinė problema, dėl kurios kasmet prarandama apie 800 tūkst. gyvybių (Keefner & Stenvig, 2020). Visuomenės nuostatos savižudybės atžvilgiu gali daryti įtaką jos tikimybei, tad būtina jas tyrinėti. (Phillips & Luth, 2020). Psichologiniai savižudybės su gydytojo pagalba aspektai kelia daug diskusijų, iškeldami etines ir teisines dilemas.(Onieva–Zafra et al., 2020; Padubidri et al., 2022) Nepaisant to, Lietuvoje trūksta tyrimų šia tema, todėl šiame darbe siekiama atskleisti suaugusiųjų nuostatų savižudybės ir savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu sąsajas su religingumu ir sociodemografiniais rodikliais. Tyrime dalyvavo 167 Lietuvoje gyvenantys suaugusieji. Siekiant nustatyti tyrimo dalyvių nuostatas savižudybės atžvilgiu buvo naudojamos Lietuviškosios nuostatų savižudybės atžvilgiu klausimyno (angl. Attitudes towards Suicide, ATTS, Renberg & Jacobsson, 2003) versijos dvi subskalės: priimtinumo ir pasmerkimo. Tyrimo dalyvių nuostatoms savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu nustatyti buvo naudojamas adaptuotas Nuostatų savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu klausimynas (angl. Attitudes toward Physician–assisted Suicide Questionnaire, Claxton – Oldfield & Miller, 2015). Tyrimo dalyvių religingumui įvertinti buvo naudojamas Duke'o universiteto religijos indekso klausimynas (angl. The Duke University Religion Index – DUREL, Koenig & Büssing, 2010). Nustatytas statistiškai reikšmingas teigiamas ryšys tarp nuostatų savižudybės ir savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingas neigiamas ryšys tarp religingumo ir savižudybės priimtinumo bei palankių nuostatų savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu. Remiantis tyrimo duomenimis, Lietuvoje gyvenantys suaugusieji turi labiau palankias nuostatas savižudybės, savižudybės su gydytojo pagalba atžvilgiu ir beveik 70 proc. tyrimo dalyvių būtų linkę pritarti savižudybės su gydytojo pagalba legalizavimui Lietuvoje. Reikšmingos sąsajos tarp nuostatų savižudybės, savižudybės su gydytojo pagalba ir lyties, šeiminio statuso, profesinės srities, išsilavinimo, artimųjų kurie sunkiai sirgo ir kentė nenumalšinamus skausmus, nenustatytos.

Darbo tikslas buvo atskleisti suaugusiųjų mirties nerimo, senėjimo nerimo ir gyvenimo prasmės sąsajas. Tyrime dalyvavo 147 tyrimo dalyviai – 114 moterų (77,6%) ir 33 vyrai (22,4%). Tyrimo dalyvių amžius pasiskirstė nuo 21 iki 65 metų (M=41,21±10,01). Įvertinimui buvo panaudotos Mirties nerimo skalė (angl. Death Anxiety Scale, DAS, Templer, 1970), Senėjimo nerimo skalė (angl. Aging Anxiety Scale, AAS, Lasher & Faulkender, 1993), Gyvenimo prasmės klausimynas (angl. Meaning in Life Questionnaire, MLQ, Steger, 2006) ir užduoti sociodemografiniai klausimai apie amžių, lytį, aukščiausią išsilavinimą, šeiminę padėtį ir vaikų (ne)turėjimą. Tyrimo išvados. Kuo vyresni tyrime dalyvavę suaugusieji, tuo prasmės pajauta pasireiškia labiau. Mirties nerimas ir nerimas dėl fizinės išvaizdos moterims pasireiškia labiau nei vyrams. Kuo aukštesnis suaugusiųjų išsilavinimas, tuo didesnė gyvenimo prasmės pajauta. Vaikų turintys suaugusieji jaučia didesnį prasmę gyvenime nei vaikų neturintys. Didesnį mirties nerimą jaučiantys suaugusieji labiau nerimauja dėl fizinės išvaizdos pokyčių, jaučia didesnę praradimų baimę bei bendrai pasižymi didesniu senėjimo nerimu. Kuo daugiau mirties nerimo jaučiama, tuo labiau pasireiškia prasmės ieškojimas. Kuo didesnė suaugusiųjų prasmės pajauta, tuo mažesnis psichologinis susirūpinimas ir praradimų baimė bei bendrai vertintas senėjimo nerimas. Didesnį mirties nerimą prognozuoja moteriška lytis, didesnis senėjimo nerimas bei didesnė prasmės paieška ir mažesnis prasmės pajautos pasireiškimas. Didžiausią prognostinę vertę mirties nerimui turi prasmės paieškos pasireiškimas.

Tyrimo tikslas – atskleisti paauglių priklausymo mokyklai jausmo ir patiriamų psichologinio funkcionavimo ypatumus bei sąsajas. Tyrime dalyvavo 375, 6 – 8 klasių, paaugliai iš trijų Šiaurės Lietuvos progimnazijų. Iš jų buvo 188 mergaitės ir 187 berniukai. Priklausymo mokyklai jausmui įverti naudota „Psichologinio priklausymo mokyklai jausmo skalė“ (angl. Psychological Sense of School Membership Scale, Goodenow, 1993). Paauglių psichologinio funkcionavimo sunkumams nustatyti buvo naudojamas „Paauglio psichologinio funkcionavimo klausimynas“ (Goštautas, Pakrosnis ir Čepukienė, 2003). Tyrime nustatyta, kad priklausimo mokyklai jausmas tarp lyčių, skirtingose mokyklose besimokančių paauglių ir 6 – 8 klasių mokinių statistiškai reikšmingai nesiskiria. Tačiau priklausymo mokyklai jausmas statistiškai reikšmingai siejasi su visomis psichologinį funkcionavimą apibūdinančiomis sritimis. Paaugliai jaučiantys stipresnį psichologinį ryšį su mokykla pasižymi stipriau išreikštu socialiai adaptyviu, rūpestingu elgesiu, yra geriau prisitaikę mokykloje, labiau pasitiki savimi. Ir priešingai, paaugliai, kurie jaučia silpnesnį ryšį su mokykla, pasižymi didesniais emociniais sunkumais ir stipriau išreikštu neadaptyviu elgesiu. Taip pat tyrime nustatyta, kad mergaitės pasižymi didesniais emociniais sunkumais ir stipriau išreikštu rūpestingu elgesiu nei berniukai. Tuo tarpu berniukai yra labiau linkę pasitikėti savimi nei mergaitės. Skirtingose mokyklose besimokantys paaugliai pasižymi skirtingai išreikštu neadaptyviu, socialiai adaptyviu ir rūpestingu elgesiu. Šeštos klasės mokiniai pasižymi silpniau išreikštu neadaptyviu elgesiu ir labiau pasitiki savimi lyginant su aštuntos klasės mokiniais. Paaugliai, pasižymintys stipriau išreikštu socialiai adaptyviu, rūpestingu elgesiu, geresniu prisitaikymu mokykloje ir labiau pasitiki savimi, patiria mažiau emocinių sunkumų, neadaptyvus elgesys yra silpniau išreikštas. Tuo tarpu paaugliai, patiriantys didesnių emocinių sunkumų yra linkę mažiau pasitikėti savimi, tuo tarpu stipriau išreikštu socialiai adaptyviu elgesiu pasižymintys paaugliai, lengviau prisitaiko mokykloje ir yra rūpestingesni.

Magistro darbo tikslas – atskleisti sąsajas tarp universiteto studentų skaitymo strategijų, skaitymo motyvacijos, akademinės motyvacijos ir akademinių pasiekimų. Tyrime dalyvavo 382 skirtinguose Lietuvos universitetuose studijuojantys studentai (9.6 % vyrų), nuo 18 iki 56 m. amžiaus (M=25.84±8.13). Skaitymo strategijoms įvertinti naudotas Metakognityvinių skaitymo strategijų aprašas (MARSI, Mokhtari & Reichard, 2002). Skaitymo motyvacijai įvertinti naudota Suaugusiųjų skaitymo motyvacijos skalė (SSM, Schutte & Malouff, 2007). Akademinei motyvacijai įvertinti naudota Studentų akademinės motyvacijos skalė (SAMS-21, Kairys ir kt., 2017). Taip pat studentų buvo prašoma pateikti paskutinio semestro akademinių pasiekimų vidurkį ir subjektyviai įvertinti savo akademinius pasiekimus. Tyrimo rezultatai parodė, jog egzistuoja teigiami ryšiai tarp skaitymo strategijų ir skaitymo bei akademinės motyvacijos, tarp skaitymo strategijų (globalių ir pagalbinių) ir subjektyviai vertinamų akademinių pasiekimų, tarp vidinės akademinės, skaitymo (vidinės ir išorinės) motyvacijos ir akademinių pasiekimų. Subjektyviai suvokiamus akademinius pasiekimus geriausiai prognozavo skaitymo motyvacija, o aukštą pasiekimų vidurkį geriausiai leido numatyti aukšta išorinė skaitymo motyvacija, aukšta vidinė akademinė motyvacija ir žema išorinė akademinė motyvacija. Darbe pateikiamos kai kurios šiame tyrime analizuotos MARSI ir SSM psichometrinės charakteristikos, analizuojama atskleistų ryšių svarba.

Mokytojų padėjėjos yra neatsiejama įtraukiojo ugdymo dalis. Mokytojų padėjėjos yra mažai apmokytos ir mažai uždirbančios lyginant su kitais mokyklos specialistais. Pradinėse mokyklose mokytojų padėjėjų paklausa didėja, o norinčių dirbti nėra daug. Siekiant geriau suprasti mokytojų padėjėjų darbą ir jų patirtis buvo atliktas kokybinis tyrimas. Šio tyrimo tikslas – suprasti ir aprašyti mokytojų padėjėjų patirtis įtraukiojo ugdymo kontekste. Buvo imtas pusiau struktūruotas interviu iš 6 moterų, kurios bent dvejus metus dirbo su pradinių klasių vaikais. Duomenys buvo apdoroti naudojant teminę analizę pagal Braun ir Clarke (2013). Atlikus teminę analizę išryškėjo 5 temos: 1) mokytojų padėjėjomis dirbti motyvuoja patogios darbo ribos ir galimybė dirbti su vaikais, 2) mokytojų padėjėjų pareigybė pilna nežinomybės ir vienišumo, 3) jėgos žaidimai tarp mokytojų ir mokytojų padėjėjų, 4) keitimasis informacija arba jos stoka tarp tėvų ir mokytojų padėjėjų, 5) ambivalentiškas mokytojų padėjėjų ir vaikų ryšys. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad mokytojų padėjėjas, taip pat kaip mokytojas, motyvuoja galimybė dirbti su vaikais, tačiau skirtingai nei mokytojos, mokytojų padėjėjos yra mažiau apkrautos darbais ir reikalauja mažiau atsakomybės. Šiame tyrime išskiriamas susirūpinimas mokytojų padėjėjų žinių ir kvalifikacijų trūkumais. Apklaustos mokytojų padėjėjos stengėsi kompensuoti savo žinių trūkumą dalyvavimu mokymuose. Atskleisti konkrečių mokytojų padėjėjų ir mokytojų santykiai. Mokytojų padėjėjos jautėsi mažiau kvalifikuotos ir žemesnio statuso nei mokytojos, tačiau kartais priešinosi mokytojų instrukcijoms. Šis atradimas yra naujas, nes ankstesniuose tyrimuose apie santykius tarp mokytojų ir mokytojų padėjėjų daugiau buvo žvelgiama iš mokytojo pusės. Interviu dalyvės vertino tai, kad tėvai dalijasi savo patirtimi ir padeda spręsti vaikų problemas. Tačiau apklaustos mokytojų padėjėjos pasigenda tėvų įsitraukimo. Ryšys tarp interviu dalyvavusių mokytojų padėjėjų ir vaikų buvo sunkiai apibrėžiamas. Su vienais vaikais tyrimo dalyvės susiliejo, o su kitais – nesugebėjo užmegzti glaudaus ryšio.

Teorinės literatūros analize bei kokybinio tyrimo pagalba buvo siekiama atskleisti ir suprasti pedagogų išgyvenimus, patirtus dėl nuotolinio darbo COVID-19 pandemijos metu paskelbtų pirmojo ir antrojo karantino. Šis tikslas įgyvendintas atlikus pusiau struktūruotą interviu bei apklausus 12 pedagogų. Analizuojant pedagogų išgyvenimus pirmojo karantino metu išskirtos devynios temos – emocinių išgyvenimų, darbo proceso, santykių, nuotolinio darbo privalumų ir trūkumų, sėkmingo pedagogo funkcijų įgyvendinimo bei sunkumų ir pagalbos pakankamumo bei trūkumo temų analizė. Nuotolinį darbą šio karantino metu pedagogai apibendrino neigiamą emocinį atspalvį turinčiais vaizdiniais/metaforomis. Pedagogų išgyvenimai antrojo karantino metu atskleisti išskyrus šešias temas, atspindinčias emocinių išgyvenimų, darbo proceso, poveikio pedagogui, darbo/mokymo/si, pagalbos pakankamumo ir trūkumo ypatumus. Patirtis apibendrinta emocinius išgyvenimus ir proceso įvaldymą atspindinčiais vaizdiniais. Patirčių ir išgyvenimų palyginimą nuotolinio darbo pirmojo ir antrojo karantino metu padėjo suprasti trijų temų – teigiamų, neigiamų pokyčių ir jų nebuvimo, išskyrimas. Papildomos bei proceso apibendrinimo įžvalgos tarpusavio santykių bei mokymo/si proceso temų analizę.