Pilietinės visuomenės dilemos Lietuvoje

Šiame straipsnyje dėstomas pilietinės visuomenės sąvokos rekonstrukcijos atvejis ir, pasitelkus naują teorinį instrumentarijų, analizuojamos pilietinės visuomenės tapsmo ir raidos dilemos Lietuvoje. Lietuvos plėtotės modeliuose nesunku įžvelgti pilietinės visuomenės perspektyvos konstravimo pastangas, tačiau pilietinę visuomenę “paskelbus” neišvengiamybe, stokojama lygiaverčio jos esmės supratimo. Masinis formulės “pilietinė visuomenė” vartojimas nusako net jos devalvaciją. Pilietinės visuomenės sampratoje vyrauja nepolitinio pobūdžio akcentai. Straipsnyje, kitaip negu nepolitinės pilietinės visuomenės analitinės dimensijos atveju, siekiama aktualizuoti pilietinės visuomenės ir politines sąsajas, šių sąsajų potencialą, o taip pat ir ribas. Pilietinė visuomenė – tai nesuskaičiuojama daugybe mažų, laikinų susivienijimų, nuolat besiformuojančių, žlungančių ir vėl susidarančių pačių keisčiausių judėjimų, pereinančių net prie dramatiškų akcijų ir vėl atlėgstančių, ir tik šitaip - natūraliai - socialiai koordinuojami. Pilietinė visuomenė čia suvokiama ne tik kaip visuomenės gebėjimas keistis ar būti stabilia “iš apačios”, bet ir kaip potencialus visuomenės fragmentacijos šaltinis. Todėl prasminga nagrinėti pilietinės visuomenės aktualijas pasitelkus ne tik jos ir valstybės takoskyros, bet ir jų sąveikos (greta kitų jos formų - ir politinės) kategorijas.

The article offers an attempt to reconstruct the concept of civic society and, with the help of new instrumentation, to analyze the dilemmas of the appearance and development of the civic society in Lithuania. In the concept of the civic society, the emphasis on its non-political and self-building character predominates. The basic motive of the attempt to reconstruct the civic society, as presented in the article, accentuates the necessity of the appearance of the political component in the civic society. The political connections of the civic society have been labeled as sub-politics or non-state politics. Not only the potential of the political connections of the civic society, but also their limits have been analyzed: the civic society is able not only to take over some of the state functions that are managed inefficiently, but, by doing it in a resolute way, to stimulate the society’s fragmentation. It has also been emphasized that the concept of the civic society implies two not identical, but simultaneous actions: the civic society is not built by the state “from above”, however, it is not the result of a mere selfbuilding process, either. […]