Socialinis vaikų palaikymas globos namų deinstitucionalizacijos procese: socialinių darbuotojų patirtys

Socialinis palaikymas yra socialinių ryšių ir socialinės paramos samplaika. Tai labai svarbūs aspektai kiekvienos asmenybės apsaugai nuo visų įmanomų išgyvenimų. Vaiko socialinis palaikymas yra specifinė sritis, kuriai keliami aukšti reikalavimai, nes jos paskirtis – savimi pasitikinčios, guvios, mąslios ir visiems gyvenimo atvejams pasiruošusios asmenybės auginimas. Dar labiau specifiškesnė sritis yra vaikai, kurie patiria globos faktą, o pastarųjų dešimtmečių ne tik politikos ar įvairių mokslinių tyrimų klausimas – institucinės globos panaikinimas ir alternatyvios globos suteikimas vaikams. Pertvarkos procesas įsibėgėjąs ganėtinai senai ir jau pasiekęs ne viena iš jos etapų, nemaža dalis įstaigų persitvarkiusios į bendruomeninius namus, pakeisti darbuotojų metodai labiau atitinkantys darbą namų sąlygomis. socialinio palaikymo perspektyvos ir yra vienas iš svarbiausių aspektu socialinio darbuotojo darbe dirbant su vaikais globoje, vykstant labai kardinaliam vaiko gyvenimo pokyčiui nėra aiškus socialinio darbuotojo požiūris ir nuomonė kaip santykyje su vaiku ir vykstančiu procesu bei į supančia sistema vyksta socialinis palaikymas. Vaikų globos namų deinstitucionalizacija siejama ir su kitų vaiko globos kokybę gerinančių paslaugų diegimų, plėtojimu, todėl tai nėra tik institucijų uždarymas, tai naujos, kokybiškos globos teikimas kai to užtikrinti šeimoje galimybių nėra. Sisteminis pokytis yra naujos vaiko ir jo šeimos gerovės siekis, tačiau yra pastebima diferenciacija šio proceso įgyvendinimo nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu, atsiranda naujų paslaugų ir pokyčių stygius, o laukimas tiesiogiai neužtikrina aiškios tolimesnės ateities nei vaikams nei socialiniams darbuotojams, todėl jų požiūriu tirtinas vaiką supančio sistemos poveikis tolimesnio vaiko gyvenimo kokybei bei kaip vaikai yra įtraukiami ir dalyvauja šių procesų įgyvendinime. Objektas: vaikų socialinis palaikymas globos namų pertvarkos procese. Tikslas: ištirti socialinio vaikų palaikymo globos namų deinstitucionalizacijos procese galimybes, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti vaikų globos namų deinstitucionalizacijos procesą teoriniu aspektu. 2. Teoriškai pagrįsti vaikų socialinio palaikymo koncepciją, strategiją ir raiškos aspektus per socialinio palaikymo sistemą. 3. Ištirti socialinio vaikų palaikymo globos namų deinstitucionalizacijos procese galimybes, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodologija grindžiama Sistemų teoriniu aspektu pagal Bronfenbrennerio ekosistemų teoriją arba bioekologine sistemą, kuri leidžia atskleisti pertvarkos procese esančių kintamųjų apink vaiką ryšius tarp žmonių ir sistemų. Sistemų teorija padeda suprasti socialinio darbuotojo kaip vieno iš socialinio tinklo elementų atliekamą vaidmenį sistemos pertvarkoje ir tai kaip esanti sistema veikia tiesiogiai ar netiesiogiai vaiką. Socialinio konstruktyvizmo teorijos modelis padeda atskleisti kaip vaikui esančiam globoje ir sisteminėje pertvarkoje pavyksta išlaikyti jam svarbų tinklą ir palaikyti svarbius ryšius, kaip jam pavyksta augti bei tobulėti, kas jam padeda ugdyti savigarbą, išlaikyti vidinį stuburą ir nepasiklysti jo kintančiame gyvenime. Egzistencinės – humanistinės teorija leidžia atskleisti vaikų pertvarkos procese egzistencializmo požiūriu baimes, nerimus susijusius ne tik su tai kuo jie patyrė, bet ir tai kas jų laukia. Svarbu atskleist humanizmo nuostatomis paremtą atsakomybę už jam svarbius sprendimus, galimybę dalyvauti, būti dalimi vykstančio proceso. Tyrimas atliktas apklausiant 6 socialinius darbuotojus, kurie dirba įstaigoje, kurios laukia pertvarka. Tyrimui pasirinktas kokybinis pusiau struktūruotas interviu. Interviu klausimyną sudaro keturi klausimų blokai: 1. Informacija apie respondentus. 2. Vaiko, esančio globoje, psichosocialinis paveikslas. 3. Socialinio darbuotojo darbas su vaikais pertvarkos procese. 4. Vaiko socialinis palaikymas ir dalyvavimas pertvarkos metu. Klausimų blokus sudaro atviri klausimai (iš viso – 20 klausimų), kuriais siekiama atskleisti nagrinėjamą tyrimo temą, respondentų nuomonę, požiūrį, nuostatas. Interviu metu gauti duomenys pateikti aprašomuoju ir turinio analizės metodais. Atliktas tyrimas parodė vaiko, išgyvenančio glob,ą psichosocialinės būsenos kaitą patekus į globą, kaip ją įtakoja atskyrimas nuo šeimos, kokius išgyvenimus jie būną patyrę. Socialinis darbuotojas nuolatos dirba su vaiko jausmų pokyčiais, tad kaip kada globa turi ir teigiamą poveikį vaiko elgesiui. Deinstitucionalizacijos tikslas yra pagalba vaikui ir šeimai, vaikai išgyvena stiprius ryšių pokyčius su jam artimais žmonėmis, turi kurtis naujus su darbuotojais, ieškodami paguodos, tačiau instituciniai rėmai neužtikrina, kad ryšius pavyktų susikurti ir išlaikyti; pertvarkoje dar nėra įgyvendinta paslaugų plėtra bei alternatyvios globos trūkumas neužkerta kelio vaikui pateikti į emociškai nestabilią ir pozityvių ryšių stokojančią aplinką. Tarpinstituciniui bendradarbiavimui užtikrinti pasigendama politinės valios ir interesų grupių paieškų, socialinės klasterizacijos stoka nesudaro sąlygų įtraukti daugiau dalyvių, suinteresuotų dėl vaikų globos ir jų gerovės. Vaikų dalyvavimas ir palaikymas vyksta kokybiškai, kai sprendžiamas vaiko tolimesnės globos klausimas, kai atsižvelgiama į vaiko interesus, karantino sąlygos blogina situaciją, paaštrina vaiko emocinę būklę. Vaikams sudaromos didesnės galimybės valdyti apčiuopiamus, finansinius bei materialiuosius išteklius, bet ne ryšius, o vaiko, linkusio į destruktyvų elgesį, nuomonė mažiausiai yra vertinga, jį bandoma nuolatos pritaikyti prie ydingos sistemos metant iš vienos vietos į kitą. Tyrimo metu atsiskleidė socialinių darbuotojų patirtys teikiant socialinį palaikymą vaikams pertvarkos metu ir su kokiomis problemomis darbuotojai susiduria. Patys darbuotojai nesulaukia tinkamo institucinio palaikymo ir darbo įvertimo, o priimant sprendimus jie neturi įtakos, nes juose nedalyvauja. Be to, dėl problematiškų vaikų jaučiama institucinė diskriminacija, nes gero elgesio vaikai dėmesio sulaukia mažiau. Socialiniams darbuotojams dėl pertvarkos tikslingumo nekiltų abejonių ir jaustųsi ramiau, jeigu priimamuose sprendimuose dėl tolimesnio jų gyvenimo būtų įtraukti vaikai ir jie patys, nes gaunama informacija nesuteikia reikiamo pagrindo padėti vaikams išgyventi pokyčius, o ir patys dėl informacijos stokos dažnai jaučiasi nesaugiai. Išnagrinėjus tyrimo duomenis ir juos pritaikant prie teorinių palaikomųjų transakcijų sudarytas preliminarus vaiko, dalyvaujančio deinstitucioalizacijos procese, ekosistemų modelis, kuris leidžia apibendrinti proceso įgyvendinimo prielaidas.

Social assistance is a mix of social connections and social support. These are very important aspects for the protection of every person from all possible experiences. Child social support is a specific area with high demands, as its purpose is to cultivate a self-confident, agile, thoughtful personality ready for all occasions. An even more specific area is children who experience custody, and in recent decades it has not just been a matter of policy or various research to abolish institutional care and provide alternative care for children. The transformation process has been underway for quite some time and has already reached more than one of its stages, a number of institutions have transformed into communal houses, and the methods of employees have become more in line with work at home. Perspectives on social support are therefore one of the most important aspects of a social worker’s job in working with children in care; in the course of a very cardinal change in the child’s life, there is no clear attitude and opinion of the social worker as to how social support takes place in relation to the child and the ongoing process and into the surrounding system. The deinstitutionalisation of children’s care homes is also related to the development of other services that improve the quality of child care, therefore it is not only the closure of institutions, but it is the provision of new, high-quality care when there is no possibility to ensure it in the family. Systemic change is the pursuit of new well-being for the child and his or her family, but there is a marked differentiation in the implementation of this process at national and local levels, a lack of new services and change, and waiting does not directly guarantee a clear future for children or social workers; therefore, from their point of view, the impact of the system surrounding the child on the child’s quality of further life and how children are involved and participate in the implementation of these processes should be investigated. The object: social support of children in the process of deinstitutionalisation of care homes. The aim: to investigate the possibilities of social support for children in the process of deinstitutionalisation of forest care, based on the experience of social workers. The objectives: 1. To analyse the process of deinstitutionalisation of children’s care homes from a theoretical point of view. 2. To theoretically substantiate the concept, strategy and expression aspects of children’s social support through the social support system. 3. To study the possibilities of social support of children in the process of deinstitutionalisation of forest care, based on the experience of social workers. The research methodology is based on the theoretical aspect of systems according to Bronfenbrenner’s theory of ecosystems or a bioecological system, which allows revealing the relationships between variables around the child in the transformation process between people and systems. The systems theory helps to understand the role of the social worker as one of the elements of the social network in the transformation of the system and how the existing system affects the child directly or indirectly. The model of social constructivism theory helps to reveal how a child in care and systemic transformation manages to maintain an important network and preserve important connections, how he/she manages to grow and improve, which helps him/her to develop self-esteem, maintain an inner spine and not get lost in his/her changing life. Existential – the humanistic theory allows to reveal, in the process of children’s transformation from the point of view of existentialism, fears, anxieties related not only to what they have experienced, but also what awaits them. It is important to reveal the responsibility based on the provisions of humanism for the decisions that are important to them, the opportunity to participate, to be a part of the ongoing process. The study was conducted by interviewing 6 social workers who work in an institution that is waiting for a transformation. A qualitative semi-structured interview was selected for the research. The interview questionnaire consists of four blocks of questions: 1. Information about the respondents. 2. Psychosocial picture of the child in care. 3. The work of a social worker with children in the process of transformation. 4. Child social support and participation during the transformation. The blocks of questions consist of open-ended questions (20 questions in total), which aim to reveal the research topic, respondents’ opinion, position, attitudes. The data obtained during the interviews were presented using descriptive and content analysis methods. The research showed the change in the psychosocial state of a child undergoing care after entering into it, how it is affected by separation from the family, what experiences they have encountered. The social worker constantly works with changes in the child’s feelings, so sometimes caring also has a positive effect on the child’s behaviour. The goal of deinstitutionalization is to help the child and the family; children undergo strong changes in relationships with those close to them, they have to create new ones with staff in search of comfort, but institutional frameworks do not ensure that relationships can be established and maintained; the development of services has not yet been implemented in the transformation, and the lack of alternative care does not prevent the child from being placed in an emotionally unstable environment that lacks positive connections. The lack of political will and the search for interest groups to ensure inter-institutional cooperation, and the lack of social clustering do not allow for the involvement of more actors interested in the care and well-being of children. The participation and support of children takes place qualitatively, when the issue of the child’s further care is addressed, when the child’s interests are taken into account, quarantine conditions worsen the situation, and aggravate the child’s emotional state. Children are given greater opportunities to manage tangible, financial and material resources, but not connections, and the opinion of a child prone to destructive behaviour is the least valuable, it is constantly being adapted to the flawed system of tossing the child from one place to another. The research revealed the experiences of social workers in providing social support to children during the transformation and what problems the workers face. Employees themselves do not receive proper institutional support and job evaluation, and they have no influence in decision-making because they are not involved. In addition, problematic children experience institutional discrimination because well-behaved children receive less attention. Social workers would have no doubts about the appropriateness of the transformation and would feel calmer if children and they themselves were involved in decisions about their later lives, as the information given does not provide the necessary basis to help children survive change and they often feel insecure. After analysing the research data and applying them to the theoretical support transactions, a preliminary ecosystem model of the child participating in the deinstitutionalisation process was created, which allows to summarise the assumptions of the process implementation.