Education Research Complete

Judėjimas yra itin svarbus ikimokykliniame amžiuje, nes leidžia vaikui įgyti patirties, normaliai vystytis, augti sveikam, susiformuoti judėjimo ir sveikatos įpročius, kurie dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Pastaraisiais metais pastebimos ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos blogėjimo tendencijos, siejamos su nepakankamu fiziniu aktyvumu (toliau – FA). Ikimokyklinio ugdymo įstaigos ugdymo(si) aplinkos ir vaikų FA sinergija sudaro sąlygas didesniam ir efektyvesniam abiejų veiksnių veikimo kartu poveikiui vaiko asmenybei, jo brandai ir sveikatai nei šių veiksnių, veikiančių atskirai, poveikis. Keliamas tyrimo tikslas – išryškinti ikimokyklinio ugdymo įstaigos dinaminės ugdymo(si) aplinkos ir vaikų FA sinergijos aspektus bei atskleisti esminius dinaminės ugdymo(si) aplinkos požymius. Straipsnyje remiantis moksline literatūra ir dokumentų analize apibrėžta dinaminės ugdymo(si) aplinkos samprata, kuri traktuojama kaip erdvė, kurioje sinergiškai sąveikaujant architektūros ir edukacijos dimensijoms aktyvinama vaikų veikla ir skatinamas jų FA, stiprinantis vaikų sveikatą ir kryptingai veikiantis asmenybės brandą. Architektūros dimensijos elementai yra šie: objekto funkcija ir koncepcija (interjeras, eksterjeras, landšaftas), architektūrinė meninė – medžiaginė raiška, planiniai ir erdviniai sprendimai, vizualiniai ir funkciniai ryšiai, kontekstualumas, konstrukciniai sprendimai ir kt. Edukacinę dimensiją sudaro tokie elementai: ugdymo tikslas, jo turinys, mokymo(si) metodai, formos, priemonės, ugdytojo ir ugdytinio santykiai, psichologinė atmosfera ir kt. Dinaminėje ugdymo(si) aplinkoje ugdymo procesą lengva kurti siekiant veiklų integracijos įvairiose ugdymo(si) pasiekimų srityse: sveikatos saugojimo ir stiprinimo, socialinėje, pažinimo, komunikavimo, meninėje ir kt. Užsienio šalių ikimokyklinio ugdymo įstaigų architektūros pavyzdžių analizė ir mokslinės įžvalgos leido išryškinti dinaminės ugdymo(si) aplinkos požymius: atitinkanti vaikų amžiaus ypatumus, lanksti; dinaminė; atvira; mobili ir funkcionali; tvari ir medžiagiška; su kliūtimis ir saugi; jauki ir žaisminga. Savo architektūrine koncepcija ir jos elementais kuriama dinaminė ugdymo(si) aplinka turi skatinti natūralų vaikų judėjimą net ir netaikant edukacinių fizinio aktyvinimo priemonių.

Tyrimu siekiama atskleisti studentų akademinio atidėliojimo ir noro sumažinti atidėliojimą raišką skirtinguose laiko perspektyvos klasteriuose. Tyrimo imtis – 652 studentai nuo 18 iki 52 metų. Akademiniam atidėliojimui ir norui sumažinti atidėliojimą įvertinti naudota Atidėliojimo įvertinimo skalė, skirta studentams (PASS), laiko perspektyva buvo vertinta naudojant Zimbardo laiko perspektyvos skalę (ZTPI). Atlikta hierarchinė klasterinė analizė, kuri leido išskirti keturis laiko perspektyvos klasterius ir įvertinti akademinio atidėliojimo bei noro sumažinti akademinį atidėliojimą skirtumus juose. Nustatyta, jog į ateities laiko perspektyvos klasterį patekę studentai yra linkę mažiau atidėlioti nei į negatyvios laiko perspektyvos ir subalansuotos laiko perspektyvos klasterius patekę studentai. Subalansuotos laiko perspektyvos klasterio atstovai labiau nori sumažinti atidėliojimą nei visų kitų klasterių atstovai.

Straipsnyje pristatoma studentų nuomonė apie studijų proceso kokybės vertinimą aukštojoje mokykloje. Kokybinio tyrimo metu, atliekant pusiau struktūruotą interviu su universitete studijuojančiais studentais, buvo nustatyta, kad studentų nuomone svarbiausi veiksniai darantys įtaką studijų kokybei aukštojoje mokykloje – studento motyvacija, įsitraukimas į studijų procesą, dėstytojo kompetencija, dalyko turinys bei psichologinė aplinka, dėstymo metodai ir materialinė aplinka, akcentuojant duomenų bazes ir technologinę įrangą.

Postindustrinės stadijos dominantė – socialinės struktūros decentracija ir stabilaus sociokultūrinio pasaulėvaizdžio dekonstravimas. Inovacijos, keičiančios tradicinių sociumo stabilizacijos mechanizmus į nepaliaujamą tranzityvumo ir krizių būvį, formuoja dinaminio chaoso kultūros diskursą. Kultūros substancinio pagrindo devalvacija iškelia visuomenės ir individo savirealizacijos už tradicinės mokymo – ugdymo struktūrų rėmų (arba juos modifikuojant) problemą. Žmogiškojo kapitalo aktualizacija, sąlygota kultūrinio kapitalo postindustrinio modernizavimo išdavoje, suponuoja: 1) rinkos elementų aukštųjų studijų srityje (plg. Bolonijos deklaraciją) atsiradimą ir gilėjimą; 2) visuomenės, rinkos ir individų interesų ir tikslų subalansuotos įvairovės darnios plėtros koncepcijos kontekste pagrįstumą. Informacinės visuomenės poreikių sklaida lemia sisteminės išsilavinimo sferos bifurkaciją – elitinio ir masinio lavinimo kryptis su jų specifinėmis institucijomis, programomis, tikslais, subjektais bei adresatais ir kt. Šiuo pagrindu dekonstruotoje ankstesnio linijinio socialinio, kultūrinio, intelektualinio stabilumo („logocentrizmo“) erdvėje formuojasi kompleksinė sociohumanitarinė žmogiškojo ir kultūrinio kapitalų antropologinė sintezė – asambliažas.