LT   |   EN      Mano KU   |   

Gegužės 29 d. 15.30 val. vyko Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir komunikacijos katedros prof. dr. Vyčio Valatkos seminaras „Argumentacijos teorija ir praktika“. Seminaras vyko Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto 215 auditorijoje.

Seminare buvo nagrinėjama argumentacijos struktūra, jos dalims keliami reikalavimai ir taisyklės. Taip pat buvo aptariamos tipinės argumentacijos klaidos bei galimi būdai joms išvengti. Seminaro dalyviai teorinę medžiagą galėjo išradingai pritaikyti, spręsdami šmaikštumo nestokojančias praktines užduotis
Argumentacija – tai dalykas, reikšmingas ne tik moksliniuose tyrimuose ir studijose, bet ir kasdienėse gyvenimo situacijose. Pvz., jei jums pasiūloma išgerti arbatos, ir jūs mandagiai atsakote, jog negersite, nes jau prieš valandą išgėrėte 2 puodelius, tai yra ne kas kita kaip argumentacijos situacija, kurioje jūs grindėte savo nenorą dar kartą išgerti arbatos.

Taigi argumentuojame ne tik mokslines hipotezes, mokslinių tyrimų metodus ir strategijas, vienoko ar kitokio uždavinių sprendimo būdo pasirinkimą. Grindžiame ir savojo gyvenimo bei jo veiklų tikslingumą, savo pasirinkimą atlikti ar neatlikti tam tikrus veiksmus, kurie gali būti svarbus tiek individualiajame, tiek visuomeniniame-pilietiniame kontekste. Argumentacijos taisyklės moko mus pagrįsti ir apginti savąsias pozicijas ir teiginius; atrasti klaidas oponento argumentuose. Tai leidžia ne tik efektyviai paneigti oponento argumentaciją, bet ir išvengti pastarojoje atrandamų klaidų. Galiausiai, argumentacija yra nepamainoma įvairiose polemikose, diskusijose, ginčuose ar net konfliktuose. Ne veltui sakoma, kad geriausias ginklas – kumštį nuleidžiantis proto argumentas, leidžiantis taikiai užbaigti ginklą, konfliktą ar netgi karą.


Klaipėdos universiteto filosofų seminaras, įvykęs KU Filosofijos ir kultūrologijos katedros iniciatyva, 2014 m. spalio 24 d.
Hermeneutika medijų pasaulyje arba kaip pabėgti iš Veidrodžio karalystės?

Seminaro atspirties taškas buvo prelegentės iš VDU – dr. Rūtos Bagdanavičiūtės skaitytas pranešimas „Hermeneutika medijų pasaulyje“. Mokslininkė pasirenka įdomią ir originalią perspektyvą – hermeneutinį metodą kaip raktą, analizuojant įvairius medijų poveikio XXI a. kontekstus. Seminaro diskusinį branduolį sudarė logiška prelegentės išvada, kad įsigalėjus naujosioms technologijoms, radikaliai keičiasi ir hermeneutinės interpretacijos pobūdis, nes šių technologijų kuriamame kalba bei vaizdais medijuotame likvidžiame (Z. Bauman) pasaulyje, kuriame įsigali akimirkos tironija (T. Eriksen), nebeišlaikomas balansas tarp dalyko ir interpretatoriaus supratimo, todėl sureliatyvinamas siekiamas suprasti dalykas, o pati tikrovė apskritai imama suvokti kaip diskursyvus konstruktas. Tokiame kontekste hermeneutinė interpretacija išryškėja ne tik kaip nepabaigiama, bet ir kaip dispersiška – tarsi pametę kryptį judėtume pėdsakais, kurie niekada neatves iki jų šaltinio. Ar dar įmanoma ir verta bandyti pabėgti iš šios Veidrodžio karalystės?


Dr. Rūta Bagdanavičiūtė:
Hermeneutiškai žvelgiant, visas mūsų supratimas yra medijuotas kalba. XX a. ontologinėje hermeneutikoje esminis yra dialoginis santykis: interpretuojant per kalbą visuomet būnama tarp savęs ir Kito. Anot N. Davey, supratimo buvimas slypi begaliniame šito tarp generavime, tame neįveikiamame kalbiniame tarpiškume, atveriančiame interpretacinius aplinkkelius. Klaidžiojant jais, stengiamasi patirti ontologinę tikrovę (nepretenduojant į jokį objektyvumą). Taip ratiškai interpretuojant, produktyviai balansuojama tarp siekiamo suprasti dalyko ir interpretatoriaus subjektyvumo, „anapus objektyvumo ir reliatyvumo“ (R. Bernstein). Hermeneutiškai interpretuojant socialinį gyvenimą, taip pat orientuojamasi į dialogą, besiskleidžiantį kalbos erdvėje. Siekiama bendrų tiesų, sutarimo, kartu suvokiant savo skirtybes, sąlygojamas skirtingų istorinių prielaidų. Šioje vietoje reikšminga hermeneutinė H. G. Gadamerio polemika su J. Habermasu dėl prielaidų ir racionalumo vaidmens siekiant hermeneutinio sutarimo. Tačiau šiandien hermeneutinės interpretacijos pobūdis yra pakitęs. Tai iš dalies susiję su šiuolaikinių naujųjų technologinių medijų įsigalėjimu. Šios medijos jau nebėra tik įrankiai, priemonė, perfrazuojant McLuhaną, jos yra ne tik tarpininkai, kuriais perduodamos žinios, bet pačios tampa žinia, jos ne tik perduoda, bet ir keičia žmogaus patyrimą, formuodamos naują – tinklinį pasaulio vaizdą: galime kalbėti apie informacinius tinklus, tinklines visuomenes, tinklinius karus, gal net tinklinį žmogų. „Mūsų kūnai įtraukti į tinklus, į duomenų bankus, į informacijos greitkelius“ (Z. Bauman). Taigi, heideggeriškai tariant, šiandien mes esame įmesti į tinklus, egzistuojame juose. Tai lanksti, dinamiška, polimorfiška struktūra, kurioje sąveikauja dalykai, anksčiau neturėję nieko bendro, trinasi bet kokios ribos, decentralizuojama bet kokia centralizuota tvarka. Nejučia pasijuntame valdomi „akimirkos tironijos“ (T. Eriksen), kai viena akimirka be paliovos keičia kitą, stiprindama patyrimo fragmentiškumą ir netikrumą. Šiame kontekste hermeneutika patiria „nihilistinį pašaukimą“ (G. Vattimo), „nerimą“ (N. Davey), interpertracija praranda savo įcentrinę kryptį, siejamą su tikrovės, tiesos principais. Tokiu atveju galime kalbėti tik apie diskursyviai kuriamas vis naujas tikroves, apie interpretacijų interpretacijas, nepretenduojant sučiuopti interpretuojamo dalyko…

Dr. Ernesta Molotokienė: Taigi vieną dieną pabundame Veidrodžio karalystėje nežinodami, kaip į ją patekome ir ar yra išėjimas. Klasiškas šiuo metu populiarių Hollywoodo filmų siužetas, paremtas mintiniais eksperimentais. Tik šįkart, regis, eksperimentas vyksta su mumis ir, blogiausia, kad mes jau nebegalime rinktis dar Pitagoro siūlytos išeities: dalyvauti arba stebėti, nes tinklo visuomenėje esame priversti ir dalyvauti, ir stebėti. Mano klausimas paprastas: o kur čia problema? Tarkime, vyksta eksperimentas, kažkas suinteresuotas mūsų begaliniu klaidžiojimu po Veidrodžio labirintą, t.y., esame apgaudinėjami turint laisvę spręsti, kai tuo tarpu mes tik renkamės iš jau nuspręstų dalykų. Kai kurie iš mūsų ieško išėjimo iš labirinto, nes tiki jį esant, kiti ieško iš nuobodulio ar absurdo patirties, nors ir netiki, dar kiti tiki, bet neieško, na o likusieji nei tiki, nei ieško. Iš esmės verda pilnakraujis gyvenimas, nihil novis. Tačiau tokiame kontekste kažkodėl dažniausiai filosofai linksta akcentuoti nihilistinius momentus, skleisti dekadansines nuotaikas ir konstatuoti padėtį be išeities, ypač kai reikalai susiję su naujosiomis medijomis. Kaip būtų galima pagrįsti hermeneutiškai traktuojamo socialinio gyvenimo krizę, jeigu ji apskritai vyksta?

Dr. Rūta Bagdanavičiūtė: Hermeneutinę dialogo siekimo idėją atitinkanti darni socialiniu sutarimu grįsta demokratija pasirodo vargiai pasiekiamas, o gal ir nevertas siekti uždavinys, habermasiškoji ideali komunikacija, grįsta komunikaciniu protu, nuolat iškraipoma įvairių galios praktikų, aižoma skirčių. Čia vertėtų pabrėžti habermasiškojo komunikacinio proto ir internetinio komunikacinio proto skirtumą: pastarasis neatsiriboja nuo įvairių galios praktikų, kaip užteršiančių komunikacinį diskursą, bet, atvirkščiai, jas tik dar labiau integruoja, sudarydamas erdvę išsiskleisti neredukuojamam daugiabalsiškumui (internete, itin aiškiai trinantis riboms tarp „vieša“, „privatu“, bet kas gali išreikšti savo nuomonę). Mėgaujamasi šia likvidžia, daugiabalsiškumą išlaisvinančia būkle, kratantis bet kokių išorinių prievartų, atsisakant bet kokių tabu (tabu išnykimas, anot L. Kolakowskio, yra mūsų laikų ženklas). Tačiau, kita vertus, neatsikratoma tam tikrų prievartų – patiriama tiek akimirkos, tiek žvilgsnio tironija. Hermeneutinė interpretacija šiame kontekste neišvengiamai susijusi su galia. Tiesa, šios galios praktikos šiandien reiškiasi rafinuotai, nors kartu ir ciniškai. Tad M. Foucault Panoptikonas globalizuotame pasaulyje, suklestėjus žiniasklaidai, internetui, įsitvirtinus vartotojiškai visuomenei, anot T. Mathieseno, transformuojasi į Sinoptikoną. Jis skleidžiasi visuotinėje kibererdvėje, eksteritoriniame tinkle (Z. Bauman), kur valdžia nebestebi populus iš centrinio bokšto, kur stebėjimo vieta nesvarbi, kur galiausiai nebeaišku, kas ką stebi. Žmonės čia neprievartaujami žvilgsniu – stimuliuojamas jų pačių įsitraukimas juos suviliojant. Tai, anot P. Brucknerio, gailestingos prievartos, lydimos malonių inkvizitorių. Tokios prievartos itin paplitusios šiandieniniame gyvenime išsiskleidusioje vartotojiškumo ideologijoje, siejamoje su greičiu ir kiekybe, jo spektaklyje (pagal G. Debord). Individas tiesiog pasąmoningai užprogramuojamas taip, kad suponuojamą socialinę tapatybę priimtų kaip savaime suprantamą. Tiesa, čia neretai, imituojama pastanga suprasti, tik manipuliatyviai žongliruojant empatiją reiškiančiomis sąvokomis, o „tiesos“ naudojamos kaip retoriniai efektai.

Dr. Tomas Kiauka: Kaip tokia hermeneutika, persipynusi su naujosiomis medijomis, interpretuoja istoriją? Ar interneto atsiradimas įtakoja Rytų ir Vakarų konflikto eigą?

Dr. Rūta Bagdanavičiūtė: Šiandien vis labiau prarandama viltis interpretuojant pasiekti sutarimą arba pasiekti sutarimą, pasiekti „bendrą naratyvą“ istorijoje, subalansuoti sąskaitas (T. Snyder). Ši teorija atsimuša į neįveikiamų skirčių sieną ir paverčia bandymą kalbėtis mūšio lauku (C. Leggewie), nepajėgiančiu ištrinti skiriamųjų atminties sienų. Pati gadameriškoji nuostata suprasti Kitą neretai atrodo nepriimtina – verčiau vadovaujamasi J. Derrida nuostata nesuprasti, taip išryškinti savo skirtį (H. G. Gadamerio – J. Derrida „neįmanomi debatai“), arba tik imituoti supratimą. Tai liudija daugybė istorijos interpretavimo pavyzdžių: skirtingai Rytų ir Vakarų Europos traktuojamos tam tikros istorinės datos, pvz., 1945-ųjų gegužės 9-oji, nesutariama net dėl istorinių nusikaltimų vertės, pvz., kas baisiau – holokaustas ar socialinė prievarta? Atsakymai į tokius klausimus visada priklauso nuo atsakančiojo perspektyvos, nepasiekdami „aukštesnio universalumo“ lygmens. Todėl istorija nuolat perrašinėjama. Suklestėjusios naujosios medijos šią skirčių dauginimosi tendenciją tik dar labiau išryškina. Internetiniame pasaulyje vaizdžiai fiksuojama, kaip trinasi ribos tarp istorinės tiesos ir jos propagandinės klastotės. Tai aiškiai liudija Wikipedijos pavyzdys, kurią bet kas gali papildyti. Pvz., dabartinės Ukrainos – Rusijos karo interpretacijos Wikipedijoje kinta kas minutę…

Dr. Tomas Kiauka: Kuriama iliuzija, kad yra režisierius, kuris lėles tampo už virvučių. Akcentuojamas amorfiškumas, centro nebuvimas. Kaip tai siejasi su konkretaus žmogaus gyvenimo realijomis?

Dr. Rūta Bagdanavičiūtė: Hermeneutinis metodas leidžia apčiuopti šiuolaikinio, naujųjų medijų persmelkto mąstymo paradoksus. Sinoptiškumas tarsi visa padaro regima, bet kartu ir įkalina, verčia klausti, ar ši visa ko regimybės iliuzija netampa šydu, dengiančiu mus nuo mūsų pačių. Interneto komunikacijų pasaulyje (Facebook, Google, Skype etc.) trinasi riba tarp virtualumo ir tikrovės, o virtuali medijų kuriama tikrovė kartais regisi netgi tikresnė. Viena vertus, informacijos gausa mus išlaisvina, kita vertus, esame perkrauti informacija. Galime nyčiškai klausti, ar tame informacijos sraute nepametame savęs, ar žinios netampa tais nesuvirškintais akmenimis, slegiančiais mūsų pečius? Nežinome, kurlink žmogų veda naujųjų medijų stimuliuojami interpretaciniai pėdsakai…

Raimondas Kazlauskas: Panašu, kad pabėgti iš Veidrodžio karalystės neįmanoma. Gal pasirinkta netinkama strategija, metodai? Gal reikia kito pabėgimo plano?

Dr. Rūta Bagdanavičiūtė: Tačiau tokio plano nėra. Yra tik galimi planai, strategijos, metodai, interpretacijos…

Dr. Ernesta Molotokienė: Bet „ėjimai“ Veidrodžio karalystėje gali būti korektiški arba ne. Manau, kad nekorektiška yra rezignacija arba beprasmis blaškymasis labirinte. Jeigu jį kažkas – gal net mes patys – jį pasistatėme, sugebėjome į jį patekti (o į jį patenka visi kasdien besinaudojantys naujosiomis medijomis), yra tikimybė, kad mūsų aptariama situacija nėra beviltiška. Be abejo vadinamoji „Web 2.0“ revoliucija, internetą pavertusi tinklo sandaros platforma, sukūrė horizontalios struktūros virtualų žiniatinklį, kuris pasižymi spontaniškumu, heterogeniškumu ir t.t., ir kuris iš esmės yra kolektyvinio proto produktas. Taigi, viena gera žinia: internete veikia racionalumas. Daugelis šiuolaikinių naujųjų medijų teoretikų (pvz., R. Capurro, M. Sandbothe ir kt.) pripažįsta, kad racionalumas yra pakankama sąlyga, ieškant konsensuso. Šiuo atveju labai įdomi prelegentės perskyra tarp Habermasso komunikacinio proto ir internetinio proto gali būti išeities taškas ar lemiamas momentas, bandant užčiuopti „ontologinį“ pagrindą. Žinoma, internete nebelieka habermasiškosios idealios komunikacijos ir transcendentalaus racionalumo matmens, tačiau visgi turime spontanišką, kūrybišką, dinamišką etc. racionalumą, kuris, viena vertus, įgalina daugybiškumą (W. Welsh), kita vertus, išsaugo konsensuso galimybę.

Dr. Rūta Bagdanavičiūtė: Hermeneutiškai žvelgiant, tokia pozicija irgi tėra tik interpretacija…

Parengė dr. Ernesta Molotokienė

KU, HMF, 2014

 

Seminarai 2012 – 2014