Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė

Abstract

Straipsnyje tyrinėjama ir išryškinama paralelė tarp moterų kūrybos ir rašymo vaikams bei jaunimui lietuvių pokario egzilio sąlygomis. Feministinės teorijos prieiga leidžia pažvelgti į situaciją, kai, daugėjant moterų rašytojų ir moterų, rašančių vaikams, literatūros kritikai renkasi paternalistinį, globėjišką santykį su autorėmis, jų kūryba nuleidžiama ant žemesnio hierarchijos laiptelio ir pristatoma kaip mažiau vertinga. Palyginamas moterų kūrybos statusas pokario ir šiais laikais, siekiant parodyti lėtą problemos sprendimo ir paradigmos slinkties procesą. Egzilio vaikų literatūros raida aptariama išskiriant tris etapus: kūryba Vokietijos DP stovyklose po 1945 m.; stagnacija JAV lietuvių diasporoje įpusėjus septintajam dešimtmečiui; didesnio finansavimo, bet sumažėjusios paklausos etapas ten pat aštuntuoju dešimtmečiu ir vėliau. Gilinamasi į trijų išeivijos autorių – Petronėlės Orintaitės, Birutės Pūkelevičiūtės, Nijolės Jankutės – atvejus, pristatant kiekvienos jų kūrybinį braižą, menines ambicijas ir indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą, kartu lyginama kiekvienos jų padėtis su šios rūšies literatūros skatinimo bei recepcijos tendencijomis jų aktyvios kūrybos metu. The article explores and highlights the parallels between women’s creativity and writing for children and young people in the Lithuanian post-war exile. The approach of feminist theory allows us to look at the situation when, with the proliferation of women writers and women writing for children, literature critics choose a paternalistic and patronizing approach towards the work of women authors; their artistic production is relegated to a lower rung of the hierarchy and presented as less valuable. The status of women’s literature in the post-war period is compared with that of the present day, to show the slow progress of problem-solving and paradigm-shifting. The development of children’s and young adult literature is discussed in terms of three phases: the creative situation in the German DP camps after 1945; stagnation in the Lithuanian diaspora in the USA in the mid-1960s; a phase of better funding but reduced demand for Lithuanian literature in the USA in the 1970s and later. The cases of three diasporic authors (Petronėlė Orintaitė, Birutė Pūkelevičiūtė, Nijolė Jankutė) are examined, presenting each of them in terms of their writing style, artistic ambitions and contribution to children’s and young adult literature, while comparing their situation with the trends in the promotion and reception of this sort of literature at the periods of their production.