Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį

Straipsnio centre – Rusijos materialinės kultūros istorijos instituto archyve Sankt Peterburge saugomoje ataskaitoje 1888 m. profesoriaus Eduardo Volterio užrašyto padavimo apie Migonių piliakalnį publikacija ir jo vertimas į lietuvių kalbą. Straipsnyje diskutuojama dėl padavimo kilmės ir turinio, jis lyginamas su to meto pasakojimais apie kitus Lietuvos piliakalnius. Autoriai plačiai nagrinėja mitologinį, istorinį bei archeologinį kontekstą, kuris svarbus ne tik Migonių, bet ir daugelio kitų Lietuvos archeologinių paminklų pažinimui. Atskiras dėmesys yra skiriamas laidojimo vandenyje hipotezei, senovės sueigoms ir teismams, kai kuriems kitiems socialinės istorijos klausimams. Straipsnio, paremto analizės, tipologiniu ir istoriniu lyginamuoju metodu, išvados rodo, kad padavimas apie Migonių piliakalnio bendruomenės sueigas, mirusiųjų deginimą, sudegintų palaikų išbarstymą pavėjui arba išbėrimą į upę ir šio vandens gėrimą yra naujas archeologijos, baltų religijos ir lietuvių tautosakos šaltinis, kuris svarbus sprendžiant iki šiol tyrinėtojų labai menkai nagrinėtus senovės baltų kultūros klausimus.