Bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė
| Author | Affiliation | |||
|---|---|---|---|---|
LT | ||||
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2016-06-27 | priedas Nr. 2 | 10 | 19 |
Pasaulyje vykstant demografiniams amžiaus pokyčiams ir ilgėjant gyvenimo trukmei, kyla vis daugiau socialinių ir ekonominių šio reiškinio sąlygojamų problemų. Daugėjant senų, neįgalių, keliomis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, tampa aktualu teikti sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas namuose. Slauga, orientuota į visą šeimą, sudaro sąlygas numatyti galimybes keistis informacija apie pagrindinius slaugos komponentus, rūpintis vaikais ir šeimomis, įskaitant pagarbą, bendradarbiavimą, paramą ir pasitikėjimą slaugomu asmeniu ir jį prižiūrinčiu šeimos globėju. Svarbiausia problema – nepakankama bendruomenės slaugytojo ir asmens globėjo partnerystė. Tikslas – išanalizuoti bendruomenės slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystės ryšį ir jo svarbą. Medžiaga ir metodai. Atlikta mokslinės literatūros apžvalga, remiantis Springer Link, PubMed, Medline, BMJ Journals duomenų bazėse rasta informacija, susijusia su slaugytojo ir šeimos globėjo (family caregiver) santykiais; taikyta aprašomoji 35 šaltinių analizė. Rezultatai. Slaugos praktikai pripažįsta, kad į sveikatos priežiūrą būtina įtraukti šeimos narius. Dėl tinkamai neįteisintų ir neišplėtotų slaugos paslaugų namuose ilgėja pacientų buvimo stacionare laikas, brangsta jų gydymas ir reabilitacija, kyla psichologinių problemų. Slaugos namuose procese dalyvauja tam nepasirengę visuomenės nariai, kurie susiduria su psichologinėmis, pedagoginėmis, medicininėmis, socialinėmis ir finansinėmis problemomis. Dėl jų slaugantys asmenys patiria stresą, izoliaciją, praranda darbinius įgūdžius, dažnai jiems trūksta žinių ir gebėjimų jas išspręsti arba naudojami netinkami sprendimo metodai. Nustatyta, kad dėl didelio darbo krūvio ir veiklos, tiesiogiai nesusijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, slaugytojo vaidmens neapibrėžtumo ar komunikacinių savybių trūkumo bendruomenės slaugytojai nepajėgia efektyviai atlikti savo pareigų paciento namuose; nepakankamas jų vaidmuo padedant priimti sprendimus pacientui ir jo šeimos nariams; mažai dėmesio skiriama bendradarbiavimui su šeimos globėjais; konfliktų kyla dėl neformalių slaugytojų patirties nepripažinimo, vaidmenų nesutapimo, griežtai apibrėžtų funkcijų ar prieštaringų šeimos globėjų profesinių lūkesčių. Bendruomenės slaugytojas turėtų tapti tarpdisciplininės komandos lyderiu ir turi unikalią galimybę bei moralinę pareigą tarnauti kaip paciento ir jo šeimos narių advokatas svarbiausiais jų gyvenimo momentais. Išvados. Siekiant efektyvaus slaugymo proceso būtina tinkama slaugytojo ir šeimos globėjo partnerystė, apimanti kompleksinius, dinamiškus ir daugialypius ryšius. Bendruomenės slaugytojas turi tapti veiksmų, susijusių su slaugomu asmeniu, koordinatoriumi ir tiekėju, tyrėju ir konsultantu, sveikatos mokytoju ir lyderiu.
The world is facing demographic changes and the rise of life expectancy resulting in increasing number of social and economic problems. Due to the growth of the old, disabled, suffering from the several chronic diseases people, especially becomes important to provide health care and social services in their homes. Focused to the whole family nursing makes possibilities to exchange information about the main. The most important problemthe lack of partnership in community nurse and family caregiver relationships. The aim of study. To analyze material about community nurse and family caregiver partnership. Material and methodology. Scientific literature review by searching Springer Link, PubMed, Medline, Sage Journals Online databases. Results. It was found that because of the high workload, activities not directly related to health care services, uncertainty of nurse role, or lack of communication features, community nurses are unable to provide an effective care at patient‘s home; an insufficient role of nurse in helping to make decisions for the patient and his family members; little attention is paid for cooperation with family caregivers. Most findings suggest that conflicts arise when health professionals fail to recognize family caregivers’ expertise, when roles overlap, when roles are defined rigidly, or when professional expectations of family caregivers are contradictory. Involvement of family members in health care is essential nursing practice recognizes that. Because of duly legalized and narrowed provision of care services at home, patients stay in hospital for longer time, treatment and rehabilitation become more expensive, and a psychological problems arise. Studies demonstrated that in the role of caregivers stand unprepared for this purpose society members, who need to deal with the psychological, pedagogical, medical, social, and financial problems. This results in stress, isolation, loss of job skills for caregivers; they often lack the knowledge and skills to solve that problems or taking inappropriate ways for dealing with them. Community nurse needs to become a leader in interdisciplinary team and has a unique opportunity and a moral obligation to serve as a patient and his family members’ lawyer during the key moments in their life. Conclusion. The partnership of community nurse and family caregiver needs to be adequate to ensure efficient nursing care. That relationships for frail elders are complex, dynamic, and multifaceted. They include interconnected types for the nurse by being coordinator, supplier, researcher, consultant, health teacher, and leader.