Pilkapiai lietuvių prigimtinės kultūros lauke

Abstract

Pilkapiai – ilgaamžis, savitas senovės lietuvių religijos reiškinys, į jį žvelgiama iš prigimtinės kultūros lauko. Remiantis archeologijos, kalbos ir tautosakos duomenimis, straipsnyje nagrinėjamas supiltų kalnų (piliakalnių ir pilkapių) vaizdinys, pilkapių išvaizda ir simbolinės reikšmės. Autorius kalba apie tai, kad iš biraus įvairiaspalvio smėlio supiltas pilkapis figūratyviai reiškia gyvenimo kalną ir (arba) mirusiojo gyvenimo metus. Smiltys gyvuosius su mirusiaisiais vienu metu sujungia ir atskiria: sujungia, nes pilkapio pylimas yra visų gyvųjų rūpestis, mirusiesiems skirtų apeigų grandinė; atskiria, nes kartu su mirusiuoju laidojama praeitis, kapas padalija erdvę, gyviesiems palikdamas tai, kas ant žemės, mirusiems – kas po ja. Ryškiausias senovės lietuvių pilkapių bruožas – š v e n t u m a s , kylantis iš patirto mirties artumo. Šiandien pilkapių šventumas atpažįstamas iš jiems būdingos apskritimo formos, sampilą juosiančio akmenų rato – vainiko; ilgainiui jį pakeitė duobės arba grioviai, kuriuose su pertraukomis buvo kūrenama ugnis.