Jautis baltų pasaulėjautoje: nuo aukos aukščiausiems dievams iki javų dvasios
| Author | Affiliation | |||
|---|---|---|---|---|
LT | Lietuvos kultūros tyrimų institutas | LT |
| Date | Volume | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2016-04-12 | 10 | 5 | 12 |
XIII–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose fiksuotos medžiagos analizė rodo, kad aukojimo apeigų, kuriose dievui / dievams paskiriamas jautis (karvė, veršis) parametrai (adresatas, aukojimo tikslai, aukojimo būdai) įvairuoja: a) jautis (veršis) aukojamas ne kuriam nors vienam, o įvairiems dievams ir mirusiems protėviams; b) aukojimo tikslai taip pat patys įvairiausi (viena vertus, skirtingi, kita vertus, visus juos jungia, vienija bendražmogiškas siekis – saugumas ir vaisingumas); c) jautis aukojamas dievams pasitelkiant daugelį žinomų būdų – auka (jos dalis) sudeginama, suvalgoma (kartu su dievais), dalis numetama po stalu, į trobos kertes ir pan.; d) net devyniuose iš keturiolikos aprašų jaučio auka yra lygiavertė kito gyvūno aukai (tą akivaizdžiai rodo kad ir tie pavyzdžiai, kuriuose sakoma, kad aukojamas paršas arba jautis, jautis arba ėriukas, visų gyvūnų po porą – veršis ir telyčia, avinas ir avis, ožys ir ožka, kuilys ir kiaulė, gaidys ir višta, žąsinas ir žąsis). Iš šių pastebėjimų darytina prielaida, kad vien aukos turinys nėra svarbiausias dalykas, aukos turinys (šiuo atveju gyvulys) nėra susietas tik su kuria nors viena dievybe ir, atvirkščiai – vienai (konkrečiai) dievybei gali būti aukojami įvairūs gyvuliai. Po krikščionybės įsigalėjimo daugelyje tautų labiausiai išliko jaučio ir derlingumo, vaisingumo sąsajos. Jaučio ir velnio ar kurios kitos piktos būtybės sąsajos yra vėlyvesnės ir laikytinos senosios religijos demonizavimo rezultatu.
The material of the 13th–18th-century written sources shows that the parameters (receiver, sacrificial objectives and sacrificial methods) of sacrificial rites in which the ox (cow, calf) was sacrificed to god / gods varied: a) the ox (calf) was sacrificed not to one, but various gods and dead ancestors; b) the sacrificial objectives also varied (on the one hand, they were different, on the other hand, all of them were united by human aspiration: security and fertility); c) the ox was sacrificed to the gods in many known ways: the victim (or portion of it) was burned, eaten (together with gods), a part of it was thrown under the table, to the corners of the house, etc.; d) in nine of fourteen cases the ox sacrifice was equivalent to other animal sacrifice (that clearly shows the examples, that there was sacrificed a pig or an ox, an ox or a lamb, all animals in a pair: a calf and a heifer, a ram and a sheep, a he-goat and a she-goat, a boar and a pig, a rooster and a hen, a gander and a goose). From these observations it may be assumed that a victim is not the most important thing, the victim (in this case an animal) is not related exclusively to any one god, and vice versa, various animals can be sacrificed to one (specific) god. When Christianity became firmly established, in many nations mostly remained the connection between the ox and fertility. The connection between the ox and the devil and other evil creatures appeared later and was considered to be result of the old religion demonizing.