Gedimino sostas
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2023 | 1 (208) | 13 | 25 |
Padievaičio piliakalnis prie Kvėdarnos (Šilalės r.) mena ankstyvąją mūsų valstybės istoriją ir kovas su Vokiečių ordinu. Tam pačiam kompleksui priklauso šalia esantis papilys, kelių hektarų plote plytinti senovės gyvenvietė, iki šiol netyrinėtas žemaičių genties kapinynas Padievaityje, lietuvių kariaunai būdingas kapinynas pietiniame Kvėdarnos pakraštyje, dvi brastos per Jūros upę ir, žinoma, akmuo-sostas Druskinio upelio krante. 2020 m. čia surengti archeologiniai tyrimai1 pranoko lūkesčius: padavimai apie akmenį – Liucipierio Krėslą ir ten veikusią „velnių mokyklą“ – slėpė aukščiausio rango šventvietę, kurios įkūrimą ir naudojimą reikia sieti su XIV a. pradžioje šioje vietovėje minimos Gedimino pilies šeimininku – būsimuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu. Kitaip negu manyta iki šiol, šventvietė prie Druskinio buvo išgriauta tik XVI ar XVII a., t. y. Kvėdarnoje pastačius bažnyčią. Tada nuverstas akmuo-sostas, matyt, buvo dar kartą pritaikytas šventvietei, o rašytiniai šaltiniai prabyla, kad kvėdarniškiai garbina senovės dievą, vardu Dievaitis.
The Padievaitis at Kvėdarna (Šilalė district) is one of the most interesting monuments of Lithuanian archaeology, mythology, and history studied by archaeologists from Klaipėda University, Gintautas Zabiela and Vykintas Vaitkevičius, in recent years. In 1971, Vytautas Urbanavičius (Fig. 3-4) did archaeological research at the Padievaitis stone throne. He concluded that it was one of the oldest sanctuaries known in Lithuania, and it was destroyed in February 1329, along with the castle standing on the Padievaitis mound. In 2020, there was an opportunity to conduct re-investigations at the sacred site of Padievaitis (Fig. 5). It was found that the cultural layer, already studied by archaeologists, is 44 to 86 cm thick, but a layer of grey sand, 28 cm thick, has not yet been touched deeper down (Fig. 6). In total, there were 11 individual finds, 6158 tiny pieces and shards of pottery, 2272 pieces of animal bones, 377 pieces of iron slag, 256 pieces of clay plaster (Fig. 7), which were transferred to Šilalė V. Statkevičius Museum, while osteological material − to Vilnius University Bioarcheology Centre. [...]