Tarp religingumo ir žmoniškumo: vydūniškoji sintezė ar skirtis?
| Date | Start Page | End Page |
|---|---|---|
2016-04-05 | 335 | 340 |
Straipsnyje analizuojamas religiškumo ir žmoniškumo santykis šiandienos socialiniame kontekste. Iškeliamas Vydūno puoselėtas sintezės idealas, kai religingumas neatsiejamas nuo žmoniškumo, ir kartu parodomos šiandien aktualios socialinės politinės situacijos, kuriose nukreipus žvilgsnį į Dievą, nusigręžiama nuo žmogaus. Svarstoma išpopuliarėjusi ekumenizmo idėja Vakarų Europos krikščioniškajame kontekste kaip pastanga puoselėti bendražmogišką skirtingų religinių pakraipų atstovų dialogą, svarstant, ar užmezgama vaisinga diskusija ir pasiekiamas tikrasis, nesuvaidintas ekumenizmas, ar tai yra tik teorinis postulatas, pridengiantis siekį įtvirtinti savų įsitikinimų pirmenybę. Parodoma, kad religingumas dažnai reiškiasi kaip priešprieša žmogiškumui radikalių islamistų ir krikščionybės atstovų konfliktuose, kartais virstančiuose politine kova tarp Rytų islamiškos ir Vakarų krikščioniškos civilizacijų. Išryškinamas į terorizmą linkusių islamistų radikalizmas kito – krikščioniškosios Europos erdvėje. Jis siejamas su derridiškojo „absoliutaus, besąlyginio svetingumo“ reikalaujančiu prievartiniu Kito įsiveržimu. Tokiame kontekste vydūniškasis „sąmoningėjimas Dievuje, kad paaiškėtų žmoniškumo reikšmė gyvenime“, veda link neradikalaus hermeneutinio sprendimo etikos, reiškiančios, kad kiekvienas iš sprendimų kyla iš savos žiūros perspektyvos, taigi negali virsti nekvestionuojama tiesa, įgalinančia prievartą prieš kitaip manantįjį. Toks „viršžmogio“ idealas, siekiantis religijos ir etikos dermės, parodomas kaip iššūkis šiandienos žmogui.
The article analyses the relationship between religiosity and humaneness in today’s social context. It raises the Vydūnian ideal of synthesis, when religiosity is inseparable from humaneness. Nowadays there are topical social political situations, in which eyes are directed to God, but at the same time turning backs against humans. The popular idea of ecumenism is considered in the Western European Christian context as an attempt to realize inter-human dialogue among different religions. The discussion is about real dialogue for true ecumenism, not pretended one. The text shows that religiosity often is opposite to humaneness in radical conflicts between radical Islamists and Christians. The article stresses Muslim radicality in the space of the Other – Christian Europe. Vydūnian „self-consciousness in God“ for making clear the meaning of humanism in real life, leads us to non-radical hermeneutical decision-making ethics, which means that every decision rises from its own perspective and it cannot become unquestionable truth that promotes violence against believers of other confessions. Here the ideal of the „Overman“ is based on striving at the harmony between religion and ethics, what is a challenge nowdays.