Išsilavinimo (de)liberalizacija postindustrinėje epochoje: darnios plėtros alternatyva
| Date |
|---|
2011 |
Postindustrinės stadijos dominantė – socialinės struktūros decentracija ir stabilaus sociokultūrinio pasaulėvaizdžio dekonstravimas. Inovacijos, keičiančios tradicinių sociumo stabilizacijos mechanizmus į nepaliaujamą tranzityvumo ir krizių būvį, formuoja dinaminio chaoso kultūros diskursą. Kultūros substancinio pagrindo devalvacija iškelia visuomenės ir individo savirealizacijos už tradicinės mokymo – ugdymo struktūrų rėmų (arba juos modifikuojant) problemą. Žmogiškojo kapitalo aktualizacija, sąlygota kultūrinio kapitalo postindustrinio modernizavimo išdavoje, suponuoja: 1) rinkos elementų aukštųjų studijų srityje (plg. Bolonijos deklaraciją) atsiradimą ir gilėjimą; 2) visuomenės, rinkos ir individų interesų ir tikslų subalansuotos įvairovės darnios plėtros koncepcijos kontekste pagrįstumą. Informacinės visuomenės poreikių sklaida lemia sisteminės išsilavinimo sferos bifurkaciją – elitinio ir masinio lavinimo kryptis su jų specifinėmis institucijomis, programomis, tikslais, subjektais bei adresatais ir kt. Šiuo pagrindu dekonstruotoje ankstesnio linijinio socialinio, kultūrinio, intelektualinio stabilumo („logocentrizmo“) erdvėje formuojasi kompleksinė sociohumanitarinė žmogiškojo ir kultūrinio kapitalų antropologinė sintezė – asambliažas.
The dominant of a post-industrial stage is decentralisation and deconstruction of a stable socio- cultural world outlook. Innovations changing the traditional mechanisms of the stabilisation of a social society to the relentless state of transitivity and crises form the discourse of a dynamic chaos. The devaluation of the substantial basis of a culture raises the problem of self-realisation of a society and individual outside the frames of traditional teaching-educational structures (or modifying them). The actualisation of human capital determined as an outcome of the post-industrial modernisation of cultural capital presupposes: 1) emerging and deepening of market elements in the area of higher studies (cf. Bologna Declaration); 2) justification of the balanced variety of the interests and objectives of a society, market and individuals in the context of the concept of harmonious development. The spread of the needs of an information society determines the bifurcation of the systemic education sphere – the trends of elite and mass education with their specific institutions, programs, objectives, entities and addressees, etc. On this basis, the complex socio-humanitarian anthropological synthesis–assemblage of human and cultural capitals is formed in the space of intellectual stability (“logo-centrism”).