Pasirengimas 1941 metų birželio sukilimui Lietuvoje ir jo eiga: pasienio su Vokietija apskričių analizė
Zinkevičiūtė, Reda |
Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Šio baigiamojo darbo tikslas: ištirti 1941 m. Birželio sukilimo prielaidas ir eigą Tauragės, Kretingos, Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityse. Šiam tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: 1) ištirti pogrindžio organizacijų kūrimąsi ir jų indėlį besiruošiant sukilimui Tauragės, Kretingos, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse; 2) nustatyti, kaip tiriamose apskrityse kilo sukilimas, jo reiškimosi būdus, taktinius sprendimus ir ginkluotės įsigjimo kelius; 3) išanalizuoti sukilimo dalyvių tolimesnę veiklą, pasibaigus aktyviai fazei, jų dalyvavimą susidorojant su vietos gyventojais. 1941 m. kilęs sukilimas turėjo tapti postūmiu atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kad tai įvyktų, dar 1940 m. buvo pradėtas plėtoti pogrindžio organizacijų tinklas, kurio svarbiu uždaviniu tapo lapelių ir leidinių, skatinančių stoti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir nukreiptų prieš sovietinę okupaciją, būsimus rinkimus, platinimas apskrityse. Dėl įvairių priežasčių, ne visose tiriamose apskrityse pogrindžio organizacijos pradėjo aktyvią veiklą, kai kur jų veiksmai stebi epizodiškai. Antai Tauragės apskrityje didžiąją pogrindžio dalį sudarė gimnazijų vyresniųjų klasių mokiniai, kurie platino antisovietinius plakatus ir atsišaukimus. Ne ką didesnis pogrindis užaugo ir Vilkaviškio apskrityje. Trūkstant informacijos, sunku vertinti šių pogrindininkų motyvus – galima daryti prielaidą, kad čia veiklą lėmė ne siekis pasiruošti sukilimui, o jaunų mokinių noras pasipriešinti okupacinei valdžiai. Kiek kitokia situacija susiklostė Šakių, Marijampolės ir Kretingos apskrityse, pastarojoje pogrindis, kurį sudarė Lietuvos Šaulių Sąjungos nariai, buvę policijos pareigūnai, buvo aiškiai orientuotas į pasiruošimą sukilimui. Visgi, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, o tuo pačiu ir sukilimui Lietuvoje, pogrindyje susikūrusios organizacijos nevaidino lemiamo vaidmens sukilime. Iš jų išskirti galima Šakių apskrityje veikusius Gelgaudiškio partizanus, kurie dalyvavo susirėmime su Raudonosios armijos kareiviais. Nagrinėjamose apskrityse kilęs sukilimas buvo netolygus. Dėl greitai apskritis pasiekusių Vokietijos kariuomenės dalinių, Vilkaviškio apskrityje jis vyko tik epizodiškai. Sukilimo dalyviai apskrityse daugiausiai vykdė svarbių objektų apsaugą, telefono laidų nukirtimą, minimi keli susidūrimai su raudonarmiečiais, jų areštavimai ir nuginklavimai. Svarbiu uždaviniu sukilimo metu tapo lietuviškų įstaigų atkūrimas, sovietinių veikėjų sulaikymas, telegrafo ir telefono laidų nukirtimai, besitraukiančių sovietų kareivių nuginklavimai. Taktikos prasme išsiskyrė Marijampolės apskritis, kurioje sukilėliai vykdė Kazlų Rūdos miestelio gynybą, sėkmingai kovojo prieš Raudonosios armijos dalinius. Sukilimui nurimus, dalis apskričių sukilimo narių perėjo dirbti į policijos pajėgas, savisaugos būrius, grįžo prie savo kasdienių darbų arba pradėjo dirbti lietuviškose įstaigose. Nepaisant siekio sukilimo metu atkurti lietuvišką valdymo aparatą ir nepriklausomą valstybę, Tauragės, Kretingos ir Marijampolės apskrities sukilėliai prisidėjo ir prie susidorojimo su vietiniais žydų tautybės gyventojais. Sukilimo metu tokie atvejai Marijampolės apskrityje, kurios sukilėliai užsiėmė žydų tautybės asmenų izoliavimu. Tauragės mieste sukilėliai saugojo sinagogoje uždarytus žydus, vykdė pavienius išpuolius. Sukilimui pasibaigus, keli buvę sukilimo dalyviai dalyvavo masinėse žydų žudynėse.
The purpose of this final work is to investigate the preconditions and course of the June 1941 uprising in the counties of Tauragė, Kretinga, Šakiai, Vilkaviškis and Marijampolė. To achieve this aim, the following tasks were set: 1) to investigate the formation of underground organisations and their contribution to the preparation of the uprising in the counties of Tauragė, Kretinga, Šakes, Vilkaviskis, Marijampolė; 2) to determine how the uprising took place in the counties under investigation, the ways in which it manifested itself, tactical decisions and the ways of acquiring armaments; 3) to analyse the activities of the participants of the uprising after the end of the active phase, their participation in the crackdown on the local population. The uprising in 1941 was supposed to be a spur for the restoration of the independent state of Lithuania. In order for this to happen, a network of underground organisations was launched as early as 1940, with the distribution of leaflets and publications promoting the fight for Lithuanian independence and against Soviet occupation, future elections in counties. For various reasons, in not all the counties under investigation, underground organisations have started active activities, and in some cases their actions are observed in an episodic way. In Tauragė County, for example, most of the underground consisted of students from senior classes of gymnasiums who distributed anti-Soviet posters and exclamations. Not much bigger underground grew up in Vilkaviskis County, either. Lack of information makes it difficult to judge the motives of these underground workers, suggesting that the activity here was not due to the desire to prepare for the uprising, but rather to the willingness of young students to resist the occupying government. A slightly different situation arose in Šakiai, Marijampolė and Kretinga counties, the latter underground consisting of members of the Lithuanian Riflemen's Union, former police officers, was clearly focused on preparing for the uprising. However, in the wake of the war between Germany and the Soviet Union and thus the uprising in Lithuania, the organisations formed underground did not play a decisive role in the uprising. Among them can be distinguished the Gelgaudiškis guerrillas operating in Šakiai County who were involved in the clash with Red Army soldiers. The uprising in the counties in question was uneven. Due to the rapid arrival of German army units in the counties, it took place only in an episodic way in Vilkaviškis county. Participants in the uprising in the counties mostly carried out protection of important objects, cutting off telephone wires, and mention several collisions with the Reds, their arrests and disarmament. The restoration of Lithuanian institutions, the detention of Soviet figures, the cutting of telegraph and telephone wires, and the disarmament of retreating Soviet soldiers became an important task during the uprising. In terms of tactics, the District of Marijampolė stood out from the rest, where the rebels carried out defense of the town of Kazlų Rūda and successfully fought against Red Army units. After the uprising subsided, some members of the county uprising switched to work for police forces, self-preservation teams, returned to their daily work, or began working in Lithuanian institutions. Despite the aim of restoring the Lithuanian governing apparatus and independent state during the uprising, the rebels of Tauragė, Kretinga and Marijampolė county also contributed to the crackdown on indigenous Jewish people. During the uprising, such cases occurred in Marijampole County, whose rebels engaged in the isolation of Jewish individuals. In the city of Tauragė, rebels protected Jews shut down at the synagogue, and carried out isolated attacks. After the uprising ended, several former participants in the uprising took part in the mass murder of Jews.