Prieštankinė gynyba Lietuvos kariuomenėje 1935-1940 metais
Staniulevičius, Lukas |
Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Juodis, Darius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Motuzienė, Lina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Pirmojo pasaulinio karo frontuose, ypatingai Vakarų, buvo įsigalėjęs sąstingis, kurį sąlygojo XX a. pradžioje ištobulėjusios gynybos sistemos. Tai buvo postūmis kurti naujas ofenzyvines priemones, kurios galėjo išjudinti nusistovėjusius Pirmojo pasaulinio karo frontus. Viena iš tokių naujai įvestų priemonių buvo mechanizuoti kariuomenės vienetai, tarp jų ir tankai. Atsiradus šiai naujai ginklų rūšiai, kartu atsirado ir poreikis tobulinti gynybą, sustiprinant pastarąją prieštankinėmis sistemomis. Pasibaigus 1914–1918 m. karui ir tarpukariu tobulėjant mechanizuotoms kariuomenės dalims, atsirado poreikis motorizuoti pėstininkus dėl kurių padidėjusio mobilumo veikiant kombinuotai su mechanizuotais padaliniais, prieštankinių ginklų reikšmė mūšio lauke dar labiau įgavo didesnę svarbą. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje prieštankinės gynybos klausimu taip pat buvo susirūpinta. Atsižvelgiant į tuometinę Lietuvos geopolitinę situaciją ir remiantis valstybės gynybos planais, tuo metu pagrindinėmis agresorėmis kėlusioms Lietuvos suverenitetui pavojų buvo laikoma Lenkiją, Vokietiją, ir SSRS. Analizuojant šaltinius, dvi pastarosios valstybės, buvo stipriai išvysčiusios mechanizuotų kariuomenių koncepcijas, dėl ko Lietuvos kariuomenei prieštankinės gynybos klausimas turėjo tapti dar labiau aktualesnis. Todėl šio tyrimo tikslas ištirti ir įvertinti Lietuvos kariuomenės galimybes vykdyti gynybą prieš priešo pajėgų sunkiuosius (mechanizuotus) kariuomenės vienetus, analizuojant Lietuvos kariuomenės statutuose pateiktus principus, 1935–1940 m. vykusių karinių konfliktų patirčių refleksijas Lietuvos kariuomenės vadovybės sluoksniuose ir realias galimybes vykdyti gynybą prieš mechanizuotus priešo kariuomenių vienetus.
A state of stalemate settled in on the frontlines of World War I, particularly on the Western Front, which was a result of defensive systems that had greatly improved at the beginning of the twentieth century. It was a trigger to develop new offensive techniques that would stir up the entrenched fronts of World War I. Mechanised corps, including tank units, was one of such newly introduced techniques. With the advent of a new type of weapon, the need had arisen to improve defence by reinforcing it with anti-tank systems. In the wake of the 1914–1918 war and with the mechanised forces rapidly developing in the interwar years, it became necessary to create motorised infantry mobility of which, in combination with mechanised units, had increased exponentially leading to an enhanced importance of anti-tank weapons in combat. The issue of anti-tank defence was also of major concern in the armed forces of interwar Lithuania. In view of the then geopolitical situation of Lithuania and taking into account the national defence plans, it was Poland, Germany and the Soviet Union that were deemed the key aggressors constituting a threat to Lithuania’s sovereignty. An analysis of sources shows that the two latter states had highly developed concepts of mechanised armies, thereby making the issue of anti-tank defence even more important for the Lithuanian army. Hence, the aim of this research is to examine and estimate capabilities of the Lithuanian armed forces to maintain defence against the enemy’s heavy (mechanised) forces by making an analysis of the provisions enshrined in the statutes of Lithuania’s army, the reflections on the experiences of military conflicts between 1935 and 1940 in the ranks of the leadership of the Lithuanian army, and actual capabilities to conduct defence against mechanised forces of the hostile armies.