Žmogaus egzistencijos drama Fiodoro Dostojevskio autobiografiniame romane "Užrašai iš mirusiųjų namų"

Šiame darbe analizuojama kalėjime patiriama žmogaus egzistencijos drama. Pagrindiniu šaltiniu pasirinktas Fiodoro Dostojevskio romanas „Užrašai iš mirusiųjų namų“ (1861–1862), kuris buvo parašytas remiantis jo asmenine politinio kalinio patirtimi (1849–1854). Darbe aptariama kūrinyje vaizduojama nuasmenintų kalinių būtis, verčianti neigti save kaip asmenybę, patirti rezignaciją, nepritapimą ir prižiūrėtojų žiaurumą. Galiausiai visos šios neigiamos patirtys prasiveržia agresyviu kalinio elgesiu. Kaliniai savo būtį bando pagerinti psichologinėmis ir religinėmis priemonėmis taip vaduodamiesi iš patiriamos kančios. Kaip psichologinė atrama, nuteistiesiems pasitarnavo poreikių tenkinimas pagal psichologo A. Maslowo sudarytą žmogaus poreikių hierarchiją. Taip pat kalėjime praleisto laiko suvokimas, kaip neegzistuojantis žmogaus gyvenime ir fizinis darbas, kaip būdas užsimiršti. Religinėmis atramomis tapo malda, Šventojo Rašto skaitymas, išmaldos dalijimasis, gydytojų gailestingumas, suvoktas orumas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, religinių švenčių šventimas ir sąžinės ugdymas rengiantis nebekartoti praeities klaidų. Darbe atskleidžiama pagrindinio romano veikėjo Aleksandro Petrovičiaus Goriančikovo mąstysena, kuri palengva nuo pirmųjų kalėjimo įspūdžių siaubo pereina link vidinės kalinio pasaulėvokos. Dėmesys nuo materialiai sunkių sąlygų nukrypsta į dvasingumo grožį ir jo vertę. Nuteistojo veide imama įžvelgti asmenybę, kuri taip pat trokšta žmogiškumo, nepaisant to, jog įvykdė nusikaltimą ir už tai kenčia atsiimdamas skirtą bausmę.

This thesis analyzes the drama of human existence experienced in prison. The main source was Fyodor Dostoevsky‘s novel Notes from the Dead House (1861–1862), which was written based on his personal experience as a political prisoner (1849–1854). The work discusses the existence of depersonalized prisoners, forcing him to deny himself as a personality, to experience resignation, mismatch and the cruelty of the guards. Eventually, all of these negative experiences break through the aggressive behavior of the prisoner. Prisoners try to improve their being by psychological and religious means, thus guided by the suffering they experience. As a psychological support, the convicts were served by the satisfaction of needs according to the hierarchy of human needs established by psychologist A. Maslow. Also the perception of time spent in prison as non-existent in human life and physical work as a way to be forgotten. Prayer, reading the Holy Bible, sharing alms, mercy of doctors, perceived dignity in the image and likeness of God, celebration of religious holidays, and cultivation of conscience in preparation for repeating the mistakes of the past became religious pillars. The thesis reveals the mindset of the main character of the novel, Alexander Petrovich Gorianchikov, who gradually moves from the horrors of the first impressions of prison to the inner worldview of the prisoner. The focus shifts from materially difficult conditions to the beauty of spirituality and its value. In the face of the convict, one begins to see a personality who also longs for humanity, despite having committed a crime and suffering for it by withdrawing the sentence imposed.