Lietuvos kariuomenės pėstininkų puskarininkių korpuso formavimas pėstininkų daliniuose 1919-1940 metais
Janulaitis, Artūras |
Darbe tiriama tarpukario 1919–1940 metų puskarininkių korpuso raida Lietuvos kariuomenėje. Istoriografijoje puskarininkių korpusas minimas tik fragmentiškai. Šio tyrimo tikslas atskleisti ir įvertinti Lietuvos kariuomenės puskarininkių korpuso raidos ypatybes bei karinį jų rengimą. Darbe analizuojamos ir aprašomos puskarininkių pareigos ir atsakomybės bei jų rūšys. Analizuojama tikrosios karo tarnybos ir liktinių puskarininkių atrankos sistema, nagrinėjama tikrosios karo tarnybos, liktinių ir atsargos puskarininkių rengimo sistema bei kvalifikacijos kėlimas. Taip pat apžvelgiamos puskarininkio karjeros galimybės bei motyvacija tarnauti. Tyrinėjant kariuomenės istoriją svarbus jos personalo sudėties pažinimas ir jų tarpusavio ryšiai, kurie ir sudaro kariuomenės hierarchiją, nustato subordinaciją. Tai padaro kariuomenę išskirtine organizacija visumoje. Prieita išvados, kad puskarininkiai 1919–1940 m. kariniuose daliniuose atliko esmines užduotis, garantuodami pajėgų efektyvumą ir nuolatinę kovinę parengtį. Jie, kaip didžiausią patirtį turintys, daugiau išsilavinę ir baigę puskarininkių mokyklą, mokė eilinius karius taktinio judėjimo, šaudymo, rikiuotės ir kitų esminių karybos įgūdžių. Kaip puskarininkio korpuso atstovai, jie ne tik perdavė praktinę patirtį, bet ir rodė pavyzdį moraliniu ir profesiniu požiūriu. Puskarininkis turėjo suprasti karinio vieneto užduotis, vadų sumanymus ir gebėti juos įgyvendinti, kadangi buvo karininkų pavaduotojai, o dažnu atveju ėjo karininkų pareigas. Puskarininkių atrankos ir rengimo sistema turėjo fragmentinių trūkumų, tačiau evoliucionavo nuo mokymo ir atrankos, paremto Rusijos karine patirtimi, iki nacionalinius reikalavimus ir interesus atitinkančių mokymo struktūrų. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje puskarininkio karjera ne tik reiškė aukštesnius laipsnius ir didesnes pareigas, bet ir didesnę atsakomybę. Karjeros progresas kariuomenėje buvo griežtai reguliuojamas ir priklausė profesinių įgūdžių, taip pat nuo kariuomenės institucinių reikalavimų ir poreikių. Puskarininkių karjeros raida buvo valdoma per sistemišką mokymą, kvalifikacijos kėlimą ir nuolatinį vertinimą.
The paper examines the development of the NCO corps in the Lithuanian Armed Forces in the interwar period 1919-1940. The historiography refers to the NCO Corps only in a fragmentary way. The aim of this study is to reveal and evaluate the idiosyncrasies of the development of the NCO corps in the Lithuanian Army and their military training. The work analyses and describes the duties and responsibilities of non-commissioned officers and their types. It offers an analysis of the selection system for regular and reserve NCOs, the training system for regular, contractual officers and reserve NCOs, and their career development. It also probes into the career prospects and motivation of NCOs. Knowledge of the composition of armed forces personnel and their interrelationships, which constitute the hierarchy of the army and determine subordination, is important in the study of the history of the army. This makes the army a unique organization as such. It can be concluded that in the military units of 1919-1940, NCOs played an essential role in ensuring the effectiveness and constant military readiness of the armed forces. Being the most experienced, educated and qualified NCOs, they taught the rank and file tactical movement, marksmanship, formation and other essential skills of warfare. As representatives of the NCO corps, they not only passed on practical experience, but also set a moral and professional example. As acting officers, and in many cases assistant officers, NCOs had to understand the unit’s tasks and the commanders’ ideas, and be able to carry them out. The NCO selection and training system had fragmentary drawbacks, it evolved however from training and selection based on Russian military experience to training structures that met national needs and interests. In the inter-war Lithuanian army, a career as an NCO implied not only higher ranks and positions, but also greater responsibility. Career progression in the army was strictly regulated and depended on professional skills as well as the institutional requirements and needs of the army. The career development of NCOs was managed through systematic training, development and continuous evaluation.