Didelio meistriškumo dvynių ėjikių rengimo 2016 metų olimpinėms žaidynėms analizė

Sportinis ėjimas – tai lengvosios atletikos varžybų rungtis, kuri buvo žinoma jau senovės Graikijoje. Sportinis ėjimas kaip ir dauguma kitų sporto šakų bei lengvosios atletikos rungčių, Lietuvoje pradėtas kultivuoti tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pokario Lietuvoje sportinis ėjimas buvo įtrauktas į visų lengvosios atletikos varžybų programas. Ši lengvosios atletikos rungtis labai išpopuliarėjo, kai Antanas Mikėnas tapo vienu stipriausių pasaulio ėjiku ir 1956 m. Melburno Olimpinėse žaidynėse 20 km nuotolyje laimėjo sidabro medalį. Tai buvo pirmasis Lietuvos lengvaatlečių olimpinis medalis (Genevičius, 2005). Išsamiai ėjikų rengimas moksliškai nagrinėtas buvo 1976 metais išleistame vadovėlyje „Lengvoji atletika“, kuriame Mikėnas „Sportinio ėjimo“ skyriuje nagrinėjo sportinio ėjimo techniką, mokymo metodiką ir treniruotės teorija. Romankovas ir kt. (2001) nagrinėjo didelio meistriškumo ėjikės, buvusios pasaulio rekordininkės Saltanovič, rengimo problemas. Tačiau Lietuvoje moterų sportinio ėjimo istorija palyginti labai trumpa, ėjikių rengimo teorija ir metodika literatūros šaltiniuose praktiškai dar nėra pakankamai išnagrinėta. Pastaraisiais metais Lietuvos ėjikės tarptautinėse varžybose pasiekia vis svaresnius rezultatus, tampa įvairių varžybų nugalėtojomis, prizininkėmis, dalyvauja Olimpinėse žaidynėse. Todėl iškyla aktuali problema – išnagrinėti Lietuvos ėjikių rengimąsi svarbiausioms varžyboms, išryškinti charakteringus rengimo ypatumus, tyrinėti jų fizinių ir funkcinių galių kaitą metiniu rengimosi ciklu, ieškoti moksliškai pagrįstų būdų aukštų sportinių rezultatų siekimui.

Sport walking is an athletics competition that was known in ancient Greece. Sports, like most other sports and athletics, began to be cultivated in Lithuania only after the restoration of Lithuania's independence. In post-war Lithuania, sports walking was included in the programs of all athletics competitions. This athletics match became very popular when Antanas Mikėnas in 1956 became one of the strongest runners in the world. He won a silver medal at the Melbourne Olympics 20km way. This was the first Lithuanian athletics Olympic medal (Genevičius, 2005). The training of walkers was scientifically analyzed in detail in the textbook “Athletics” published in 1976, in which Mikėnas in the section “Sports Walking” examined the technique of sports walking, teaching methodology and training theory. Romankov et al. (2001) examined the problems of training a highly skilled runner, former world record holder K. Saltanovič. However, the history of women's sports walking in Lithuania is relatively very short, and the theory and methodology of training walkers have not yet been sufficiently studied in the literature. In recent years, Lithuanian runners have achieved increasingly important results in international competitions, become winners and prize-winners of various competitions, and participate in the Olympic Games. Therefore, a main problem arises - to examine the preparation of Lithuanian walkers for the most important competitions, to highlight the characteristic peculiarities of training, to study the change of their physical and functional abilities in the annual training cycle, to look for scientifically based ways to achieve high sports results.