Paauglių vienišumo jausmo ypatumai: sąsajos su prieraišumu prie tėvų ir bendraamžių
Silvanavičienė, Ramunė |
Paauglystėje, kuris literatūroje apibrėžiamas kaip kritinis metas išgyvenant vienišumą, ypač svarbu turėti nuo kūdikystės įtvirtintus meilės, palaikymo, supratimo t. y. saugaus prieraišumo ryšius su savo tėvais ar globėjais. Šiame tyrime prieraišumo teorija buvo naudojama kaip pagrindinė teorinė bazė, tiriant paauglių vienišumo ypatumus. Nors šis tyrimas ir neatspindi didžiosios dalies Lietuvos paauglių populiacijos, visgi yra reikšmingas, nes mūsų šalyje trūksta panašių tyrimų. Tyrimo tikslas – atskleisti paauglių vienišumo jausmo sąsajas su prieraišumu prie tėvų ir bendraamžių. Tyrime dalyvavo 314 paaugliai, 151 (48,1%) mergina ir 163 (51,9%) vaikinai. Paauglių amžius svyravo nuo 12 iki 16 metų (amžiaus vidurkis – 13,99). Paauglių vienišumo jausmo ypatumai ir sąsajos su prieraišumu prie tėvų ir bendraamžių ištirti naudojant: Vienišumo skalę (angl. UCLA Loneliness scale (Version 3); Russell, 1996), Prieraišumo prie tėvų ir bendraamžių klausimyną (angl. Inventory of parent and peer attachment (IPPA – R) for children; Gullone & Robinson, 2005) ir Sociodemografinius klausimus (sudarytus šio darbo autorės). Tyrime nustatyta, kad paauglių vienišumo patyrimas susijęs su prieraišumu prie tėvų ir bendraamžių. Saugus prieraišumas prie tėvų prognozuoja mažesnį vienišumo patyrimą paauglystėje. Nustatyta, kad geresnis bendravimas ir saugesnis prieraišumas prie bendraamžių yra paauglių merginų tarpe. Taip pat nustatyta, kad su abiem biologiniais tėvais gyvenantys paaugliai jaučiasi mažiau vieniši, nei gyvenantys tik su vienu iš tėvų. Paaugliai, kurie patenkinti bendravimu su tėvais, labiau jais pasitiki ir yra labiau prie jų prieraišūs. Tyrime nustatyta, kad vaikai, lankantys vaikų dienos centrą ir vaikai gyvenantys ne su abiem biologiniais tėvais, yra labiau prieraišūs prie savo bendraamžių nei prie tėvų. Formuojantis saugiam prieraišumui prie tėvų modeliuojamas gebėjimas užmegzti darnius tarpasmeninius santykius su bendraamžiais ir prognozuojamas mažesnis vienišumo patyrimas.
Adolescence is a critical time, which manifests itself in loneliness, therefore love, support understanding and safe parental attachment in infancy is extremely important. Theory of attachment is used as a theoretical basis for this research, exploring specifications of loneliness in adolescents. Although this research does not reflect majority of the teenage population in Lithuania, lack of similar works makes this one quite important. Objective of the research – establish the connections between loneliness in adolescence and parental/peer attachment. 314 teenagers participated in the test, 151 girls, 165 boys all in 12 to 16 age group. Attachment was assessed using an Inventory of parent and peer attachment (IPPA – R) for children (Gullone & Robinson, 2005) measure. Loneliness was assessed using UCLA Loneliness scale (Version 3) (Russell, 1996) measure. Sociodemografic questions were prepared by the author of this research. According to the research conducted, there are clear connections between loneliness in adolescence and the parental/ peer attachment. There is a clear correlation between safe parental attachment and experiencing less of adolescence loneliness. It has been established that girls are experiencing better relationships and attachments with their peers. Teenagers who live with both biological parents tend to be less lonely than their counterparts who live only with one of the parents. Children who have fulfilling communications with their parents are likely to have trusting and healthy relationship with them. According to the research, children attending day care centres, also children who live only with one biological parent are likely to have greater attachment to their peers than parents. As safe parental attachment is forming, peer relationships are being modelled with less adolescence loneliness as a result.