Lietuvos Šaulių Sąjungos sportinė veikla (1919–1940 m.)
Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Juodis, Darius | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Motuzienė, Lina | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Lietuvos Šaulių Sąjunga buvo sukarinto pobūdžio visuomeninė organizacija, gyvavusi tarpukario periodu. Nuo pat Sąjungos ištakų, pastaroji buvo glaudžiai siejama su fiziniu lavinimu ir šio savo aspekto neprarado iki pat organizacijos žlugimo 1940 metais. Šaulių Sąjunga nebuvo vienintelė organizacija tuo metu Lietuvoje, užsiėmusi sportine veikla, bet ji buvo vienintelė sporto klausimą vysčiusi viso tarpukario metu. Pagrindinis Sąjungos siekis buvo skleisti suvokimą, kas apskritai yra sportas ir kokiomis priemonėmis fizinis lavinimas gali teigiamai paveikti individo sveikatą, gyvenimo būdą ir net elgesį. Įkvėpimo Sąjunga sėmėsi iš kitų panašaus pobūdžio organizacijų Europoje, kaip čekų Sokol arba suomių Suojeluskunta. Abiejų šių organizacijų atveju, fizinis lavinimas buvo panaudotas, siekiant pagerinti tautos sveikatą ir būdą. Visgi, sporto inkorporavimas į kasdienį šaulių gyvenimą buvo sudėtingas. Pagrinde todėl, jog visuomenė nepatikliai žiūrėjo į sporto klausimą, nejautė poreikio keisti savo gyvenimo būdo ir nematė prasmės sporto kultivavime. Šaulių Sąjungos pagrindą sudarė, pagrinde, ūkininkai, kurie sportu nesidomėjo ir tikėjo atliekantys pakankamai fizinių pratimų laukuose. Tokios nuomonės, ilgą laiką, laikėsi ir darbininkai miestuose bei inteligentija. Jų akyse, bet kokia sportinė veikla buvo laiko švaistymas. Sporto plėtojimąsi apsunkino ir faktas, jog ne taip, kaip likusioje Europoje ir JAV, Lietuvos valdžia nepalaikė sporto plėtotės. Todėl sportininkai privalėjo veikti savarankiškai, be finansinės paramos iš valstybės vadovų. Todėl sportą kultivuojančios organizacijos kentėjo nuo lėšų, sporto aikščių ir įrankių bei tinkamų, apmokytų instruktorių stokos. Ilgą laiką apribotas buvo ir moterų vaidmuo Sąjungoje sporto klausimu, kurių dalyvavimas buvo laikomas nepriimtinu. Šaulių Sąjungos ideologai nuožmiai kovojo su negatyviais sportą supančiais stereotipais ir sporto rėmėjų bei lėšų stoka, o kuomet Sąjungai pagaliau 4 deš. viduryje pagaliau pavyko prasilaužti, nebeužteko laiko iki galo įgyvendinti visų išsikeltų tikslų, kadangi 1940 metais Lietuvoje neteko Nepriklausomybės. Organizacijos numatyti tikslai susidėjo iš paruošimo Sąjungos narių artėjančiam karui. Per sportinę veiklą, šauliai turėjo sustiprėti, užsigrūdinti, tapti greitesni, išmokti šaudyti, plaukti, šliuožti ir t.t. Sportas taip pat buvo panaudojamas siekiant pagerinti šaulių sveikatą, šitaip atsikratant bet kokių ydų, kurias šie galėtų perduoti ateities kartoms. Sportas taip pat naudotas, kaip priemonė suvienyti tautą – užsiimdami sportine veikla, šauliai turėjo judėti, mąstyti ir tapti viena esybe. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, Šaulių Sąjunga pasirinko kultivuoti tokias sporto šakas, kaip lengvąją atletiką, kolektyvius ritminius pratimus, šaudymo sportą, jojimo ir vandens sportą, žiemos sportą ir komandinius žaidimus, kaip krepšinį, futbolą, kumščiasvydį. Daugiausiai šaulių vadovų dėmesio susilaukė tie sportai, kurie ideologine ir praktine prasme galėjo atnešti daugiau naudos – ugdyti šaulius fiziškai ir auklėti juos dvasine prasme.
Riflemen‘s Union was a paramilitary Lithuanian organization that existed during interwar period. Since the beginning it was closely tied with physical activities and did not lose this aspect until the disbandment of the organization in 1940. Riflemen‘s union was not the only organization in Lithuania at the time that engaged in sports but it was the only one that remained consistent. The organization tried to create an understanding of what sport is and how physical activities can be used to improve someone‘s health, life-style and behaviour. Riflemen‘s union was inspired by other organizations in Europe, like, the Sokol movement in Czechoslowakia or Suojeluskunta in Finland. In both of these organizations, sport and physical activies were utilized to improve the welfware and demeanor of their nations. However, the incorporation of sports in the lives of the people of Lithuania was especially difficult. Mainly because people did not particularly like sports nor understood the necessity of it. Sports programms were supported by the government in the rest of the Europe and US, and yet in Lithuania athletes had to look after themselves since Lithuanian authorities were not willing to contribute financially. So, athletes and sports organizations suffered from the lack of funding, football pitches and basketball courts were non-existent or poorly equipped. For a long time there weren‘t any sport instructors who would be qualified enough to train others. Riflemen‘s Union was made mainly of farmers who had no interest in sports considering the fact that they already did plenty of physical work in the fields. The same goes for workers in factories. So in their eyes, sports were deemed useless and a waste of their time. For a long time women‘s participation in physical activities was also considered unacceptable. The ideologists of Riflemen‘s Union were fighting againt stereotypes and underfunding for so long, that by the time majority of the members of Riflemen‘s Union were ready to join in, it was already too late, considering the fact that in 1940 Lithuania lost its independence. Physical activities in the organization were also used in order to prepare the members for the upcoming war that was already looming above Europe. Due to sports, the participants were given an opportunity to become stronger, faster, to learn how to shoot with a gun, to swim and to ski. Sports were also used to improve their health and ridden the members of the organization from any possible flaws. It was also used to embrace the feeling of unity – through sports the athletes had to become one. In order to achieve the goals the organization had set for themselves, Riflemen‘s Union had chosen to cultivate sports such as athletics, collective rhytmic exercises, shooting, equastrian and water sports, winter sports and team games such as basketball, voleyball, etc. Most of the attention was given to those sports that could have brought the most benefits in ideological and practical terms – to train them physically and to educate them in a spiritual sense.