Archeologinių objektų suvokimas ir teisinis reglamentavimas Lietuvos TSR 1940-1985 metais

Kultūros paveldo objektų išsaugojimo tarybinio laikotarpio tyrimai yra itin aktuali XXI a. mokslinių tyrimų sritis, tačiau išsamios ir objektyvios analizės, apimančios archeologinių paminklų teisinį reglamentavimą ir apskaitos organizavimą iki šiol yra pasigendama, nors šie procesai turi glaudžias sąsajas su šiandieniniu archeologiniu paveldu ir jo apskaita. Objektyvios analizės atlikimui jau egzistuoja tam tikra laiko distancija, todėl sudaroma palanki terpė ne tik praeities tyrimams, tačiau ir galimybei pasimokyti iš praeityje padarytų klaidų. Tai suteikia magistrinio darbo temai naujumo ir aktualumo. Archeologinių paminklų apsaugai ir apskaitai skirti teisiniai dokumentai, tarybinio laikotarpio archeologų moksliniai tyrimai, bei XXI a. pradžioje publikuoti jų atsiminimai sudaro tam tikrą vaizdą, kaip buvo suvokiamos archeologinės vertybės, kokiais būdais buvo vykdoma šių paminklų apskaita ir apsaugos procesai. Vertingųjų savybių išsaugojimui Lietuvos TSR buvo skirti atskiri įstatymai ir nutarimai. Šie dokumentai ir yra magistrinio darbo tyrimo objektas. Magistrinio darbo chronologinio laikotarpio pradžia pasirinkta 1940 m. liepos 20 d., kuomet buvo priimtas pirmasis Lietuvos TSR Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Į nurodytą laikotarpį patenka ir 1941 – 1944 m., kuomet Lietuva buvo okupuota Vokietijos. Tai įtakos archeologinių objektų apskaitai ir apsaugai neturėjo, nes liko galioti 1940 m. liepos 20 d. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Tyrimas baigiamas 1985 m., t. y. persitvarkymo sąjūdžio (Perestroikos) pradžia. Tyrimo objekto analizei iškeltas tikslas – nustatyti kaip teisniu požiūriu buvo suvokiami archeologiniai paminklai, kokia buvo šio suvokimo kaita ir kaip ji buvo įgyvendinta realybėje Lietuvos TSR. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti trys uždaviniai: 1) išanalizuoti sąvokos „archeologinis paminklas“ kaitą teisiniuose dokumentuose Lietuvos TSR; 2) išsiaiškinti kaip buvo reglamentuojama archeologinių objektų apskaita ir apsauga Lietuvos TSR; 3) ištirti kaip Lietuvos TSR egzistavęs archeologinių paminklų apsaugą ir apskaitą reglamentavę įstatymai veikė mokslinius archeologinius tyrimus. Išanalizavus tikslą ir uždavinius prieinamos išvados, jog teisiniu požiūriu „archeologiniu paminklu“ buvo suvokti kilnojamieji ir nekilnojamieji kultūros objektai, kurie turėjo išskirtinų savybių, leidusių juos priskirti šiai rūšiai. Tai suteikė jiems apsaugos ir apskaitos galimybes. Nors teisiniais aktais archeologinių objektų apskaita ir apsauga buvo reglamentuota vykdyti dar nuo 1940 m., tačiau Lietuvos TSR ji sistemingai pradėta tik nuo 1948 m. Moksliniuose archeologų tyrimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama pilkapių, piliakalnių ir kitų laidojimo paminklų tyrimams, be kita ko tarybiniu laikotarpiu dirbę archeologai teisiškai parengtas įstatymų taikymo instrukcijas papildė metodinėmis priemonėmis (1958, 1976), skirtomis archeologams bei paminklosaugininkams.

The research about saving the cultural heritage objects during the Soviet period is particularly relevant sphere of XXI c. scientific researches, however a thorough and objective analysis, which embraces the legal regulations of archeological monuments and organization of accounting, is still lacking, even though these processes have close connections with today‘s archeological heritage and its records. In order to fulfill the objective analysis, a certain time distance is already existing, that is why a favorable medium is created not only for researches of the past, but also for a chance to learn from mistakes made in the past. It gives novelty and relevance to the theme of this Master‘s Thesis. Legal documents, intended for protection of archeological monuments and records, scientific researches of Soviet period‘s scientists and their memories, published in the beginning of XXI c., create a specific image on how the archeological values were perceived, in what ways accounting of these monuments and protection processes were conducted. For preservation of valuable features in Lithuania‘s TSR, a separate laws and resolutions were appointed. These documents are the object of this Master‘s Thesis research. The beginning of chronological period of this Master‘s Thesis the July 20th of 1940 is chosen, when the first protection law of cultural monuments of Lithuania‘s TSR was enacted. The indicated period also includes such years as 1941 – 1944, when Lithuania was occupied by Germany. This did not have any influence on the records of archeological objects, because the protection law of cultural monuments, created in July 20th of 1940, was still valid. This research ends at 1985, which is the beginning of restructuring movement (perestroika). For the analysis of the research’s object such purpose is raised – to determine how archeological monuments were perceived legally, what was the change of such perception, and how it was implemented in reality of Lithuania‘s TSR. In order to achieve this purpose three tasks were raised: 1) to analyze the change of „archeological monument’s“ conception in legal documents of Lithuania‘s TSR; 2) To find out how were regulated the records and protection of Lithuania’s TSR archeological objects; 3) to explore how the existed laws, which regulated Lithuania‘s TSR protection of archeological monuments and its records, affected scientific archeological researches. After analyzing the purpose and tasks, such conclusions are made, that legally „archeological monuments“ were perceived as movable and immovable cultural objects, which had exclusive features that let them to be accredited to this group. This gave them opportunities of protection and accounting. Even though, by legal acts, records and protection of archeological objects were regulated to be carried out from 1940, however, in Lithuania‘s TSR it systematically started only from 1948. In scientific archeological researches the main focus was dedicated to researches of barrows, mounds and funerary monuments, inter alia archeologists, who worked during Soviet period, supplemented the already legally prepared instructions of application of legislation with methodological measures (1958, 1976), which were appointed to archeologists and preservationists.