Lietuvos karinio laivyno ir Lietuvos Karinių jūrų pajėgų kontingentai, veikla bei tradicijos: lyginamasis aspektas

Magistro baigiamojo darbo tikslas – per jūrinio kontingento pasirengimo lygio, veiklos bei tradicijų analizę, lyginimą su tarpukario kaimyninėmis šalimis: Estija, Latvija ir Lenkija bei šiandieniniu laivyno kariu, nustatyti, kokia to kontingento kokybė ir motyvacija tarnauti. Pagrindiniai darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti tarpukario karinio laivyno karių profesinį ir karinį pasirengimą, mokymosi galimybes, lyginant su kaimyninėmis šalimis bei šiuolaikinių karinių jūrų pajėgų kariu ir ištyrinėti karių gebėjimus pasipriešinti. 2. Ištirti ir palyginti laivyno įkūrimo bei atkūrimo niuansus, veiklą, karių kasdienybę ir tarnybos iššūkius, atskleisti tarpukario laivyno grėsmes, lyginant su šių dienų realijomis. 3. Išnagrinėti tarpukario laivyno simbolius, skiriamuosius ženklus, tradicijas ir jų tęstinumą šiomis dienomis bei nustatyti, kokią tai turi motyvuojančią galią. Rašant darbą, buvo naudojami turinio analizės (tarpukario periodinių šaltinių interpretacijos), literatūros analizės, archyvinių dokumentų ir teisės aktų analizės, sintezės, istorinis analitinis, aprašomasis bei lyginamasis metodai, rekonstruota karinio laivyno istorija, statistikos, naratyvo bei memuaristikos kritinė analizė. Tyrimo chronologinės ribos apima du laikotarpius: nuo 1918 m. (Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo) iki 1940 m. (sovietinės okupacijos) ir nuo 1992 m. (atkurto Lietuvos karinio laivyno) iki šių dienų. Surinkta šaltinių informacija lėmė šio tyrimo struktūrą, kurią sudaro įvadas, dėstomoji dalis su trimis skyriais, aštuoniais poskyriais, išvadomis, kuriose apibendrinami rezultatai, literatūros sąrašu ir priedais. Pirmas skyrius susideda iš trijų poskyrių, kuriuose lyginama jūrinio personalo profesinė kompetencija su kaimynų estų, latvių ir lenkų, jų ugdymosi galimybėmis bei šiandieninio laivyno kario pasirengimu. Antrąjį skyrių sudaro trys poskyriai, kur dėmesys skiriamas laivyno įkūrimo ir atkūrimo problematikai, tarnybos rutinai bei grėsmių ir iššūkių palyginimui su šių laikų realijomis. Trečią skyrių sudaro du poskyriai. Čia analizuojama jūrinių skiriamųjų ženklų ir simbolių genezė bei kaita, įrodomas perimtų iš tarpukario laivyno jūrinių tradicijų tęstinumo poreikis. Atlikus tyrimą, prieita prie šių išvadų: Jūra tarpukario lietuvių gyvenime įsikomponuodavo fragmentiškai, o laivynas buvo reikalingas lygiai tiek, kiek gali duoti ekonominės naudos ir sustiprinti valstybingumą. Nors analfabetai karo laive netarnavo dėl griežtos atrankos, 1935 m. įsteigtam karo laivynui specialistų rengimo centro Lietuvoje nebuvo. Laivo „Prezidentas Smetona“ karininkija buvo išsilavinusi, nes mokslus baigė ir praktikos įgavo užsienyje, o puskarininkiai ir eiliniai jūreiviai buvo ugdomi pagal laivo vado A. Kaškelio sukurtus mokymo planus, nes kitur jų niekas neruošė. Estijos jūreivystės mokykla taip pat veikė vos kelis metus (1920–1923), tačiau Jūrininkystės kursas buvo dėstomas Karo akademijoje, tai praplėtė estų galimybes lavinti jūrininkus, nors šių specialistų ugdymas buvo labai siauras. Estai savo karininkus siuntė mokytis į užsienį, kaip ir lietuviai bei latviai. 1935 m. Latvija įsteigė Karo mokymo centrą, kur buvo rengiami specialistai ir laivynui. Lenkijoje jūrų karo mokyklų sistema veikia nuo 1921 m., kuri karininkus ruošia iki šių dienų. Lietuvoje tarpukario jūrininkų rengimas iš visų kaimyninių šalių buvo silpniausias. Tiek tarpukario, tiek dabartinių jūrininkų siektinos kompetencijos yra panašios: tai lyderystė, techninė kompetencija, profesionalumas, gera reputacija, lojalumas, nuolatinis bendravimas, paveldo jausmas, atsakingumas, garbingumas ir ištvermingumas. Moraliniai autoritetai ir išugdyta asmenybė tiek tarpukariu, tiek dabar, valstybės interesus iškelia aukščiau už savisaugos instinktus. Tarpukario spaudoje vyravo naratyvas, kad valstybę dabar reikia remti ūkyje, o ne konfliktų projektavime, be to, karinė doktrina siūlė gintis traukiantis į šalies gilumą, o ne į pasienį. Karinio laivyno įkūrimui ir atkūrimui labiausiai pasitarnavo visuomenininkai. Vyriausybės parama buvo labai kukli, o tai rodo, kad tuo metu nebuvo aiškios jūros politikos, vyravo pacifistinės nuotaikos. Kaimyninės Estija ir Lenkija savo laivynus įkūrė 1918 m., Latvija – 1919 m., o Lietuva – 1935 m. Laivyno vystymasis priklauso nuo galimų priešų, kurie tobulėja ir sparčiai auga, nuo ekonominio šalies vystymosi, valstybės ir karinės vadovybės ambicijų. Tarpukario karinis laivynas buvo labai silpnas, lyginant su kaimynų laivų kiekiu ir ginkluote. Geopolitinė padėtis suvienijo Baltijos kaimynes vykdyti NATO kolektyvinės gynybos užduotis jūroje. Efektyvus laivynas turi veikti pagal „kainos-efektyvumo“ kriterijų. Jeigu reikalinga įranga, ginkluotė ir žmonės vieni kitus papildo, kompensuodami trūkumus, tai laivyną galima vadinti subalansuotu. Pagal šį principą ir vystosi KJP. Tarpukario laivyne nebuvo kultūrinių tradicijų sąmoningumo, kaip pas olandus, skandinavus ar britus. Tradicijų perėmimas – tai priartėjimas prie anų laikų laivyno dvasios, labai naudinga ir vertinga patirtis, ugdant šiandieninę jūrininkų kartą. Vieningumo jausmą sukuria tradicijų žinojimas ir jų laikymasis, juk be tradicijų mes esame tik paprasti samdomi darbuotojai. Per penkerius tarpukario laivyno gyvavimo metus simbolių ir tradicijų užgyventa labai mažai: vėliava, maršas, karininko kardas, uniformos detalės, Jūros šventės šventimas, vainikų žuvusiesiems jūroje nuleidimas, Vasario 16-osios paradai, prasilenkimo jūroje ceremonija su kariniais ir civiliais laivais. Įvestos naujos tradicijos ir ženklai: laivo vado ženklas, Pajėgų ir padalinių herbai, vado ir vyriausiojo puskarininkio pareiginės monetos, Baltų genčių pavadinimų suteikimas laivams, bendradarbiavimas su laivo miestu-Krikštamote, tifono signalas atsisveikinant su laivo vadu, KJP karininkų bei laivūnų klubai, KJP karininko žiedas, KJP karininkų pusryčiai, – yra nuolat motyvuojantis jūrinį kontingentą faktorius, kuris išlaiko kultūrinį įvaizdį ir teikia moralinį pasitenkinimą priklausant šiai profesijai, o teigiamas įvaizdis visuomenėje skatina jaunuolius rinktis karo jūrininko kelią.

The aim of this Master Paper is to determine quality and motivation for service of the interwar naval personnel. This is achieved through the analysis of the personnel preparation level, scope of activities and traditions, supported by comparison with interwar navies of neighbouring nations – Estonia, Latvia and Poland, as well as contemporary Lithuanian Navy personnel. The main objectives of the research are outlined as follows: 1. To analyze the professional and military preparedness of personnel of the interwar navy, available training opportunities drawing comparison with the neighbouring nations and the personnel of modern navies, as well as to evaluate the abilities of the military personnel to render resistance. 2. To research and compare the nuances of navy establishment and re-establishment, its activities, daily life of naval personnel and service-related challenges, reveal the threats the interwar fleet had been facing drawing a comparison with the contemporary realities. 3. To examine the symbols, insignia, traditions of the interwar navy and their current continuity, as well as to determine their motivating potential. Content analysis (interpretation of interwar periodical sources), literature analysis, analysis of archival documents and legal acts, synthesis, historical analytical, descriptive and comparative methods, reconstructed naval history, critical analysis of statistics, narrative and memoirs had been applied drafting this Master Thesis. The chronological boundaries of the study cover two periods: from 1918 (Declaration of Independence of Lithuania) until 1940 (Soviet occupation) and since 1992 (re-established navy) up to this day. Information gathered from the sources influenced the structure of this Master Thesis, which consists of an introduction, an analysis section with three chapters, eight subsections, conclusions summarizing the results, a bibliography and appendices. The first chapter consists of three subsections, which compare the professional competence of interwar naval personnel with the Estonian, Latvian and Polish counterparts, their professional development opportunities and current preparation of navy personnel. The second chapter consists of three subsections, focusing on the matters of Navy establishment and reestablishment, service routines and the comparison of threats and challenges with present realities. The third chapter consists of two subsection and concentrates on the analysis of genesis and change of maritime insignia and symbols, proving the necessity of continuity of maritime traditions inherited from the interwar Navy. The study resulted in the following conclusions: The maritime dimension had been playing fragmented role in Lithuanian interwar life and the Navy was needed just as much as it could contribute to economic benefits and bolster statehood. Although illiterate persons did not serve on a warship due to strict selection process, in 1935 Lithuanian did not possess specialist training center for the established Navy. The officer corps of the Navy Ship “Prezidentas Smetona” was well educated, since they gained education and received internship abroad. Meanwhile, non-commissioned officers and sailors had been trained according to the training programme developed by the ship's commanding officer A. Kaškelis, since there were no other training alternatives available. In Estonia, the Maritime School also operated for only a few years (1920–1923). However the Seamanship Course was taught at the Military Academy, which expanded the opportunities for Estonians to train naval personnel, although training of these specialists was very limited. Estonians sent their officers to study abroad, similarly as Lithuanians and Latvians. In 1935 Latvia established a Military Training Center, which also trained specialists for the Navy. In Poland, the system of naval schools has been functioning since 1921, providing officer training up to this day. In comparison with neighbouring countries, training of naval personnel in Lithuania was the weakest. It has to be observed that the competencies pursued by both the interwar and contemporary naval personnel are similar: leadership, technical competence, professionalism, good reputation, loyalty, constant communication, a sense of heritage, responsibility, integrity, and perseverance. Moral authority and educated personality, both during the interwar period and now, place the interests of state above the instincts of self-preservation. The narrative prevailed in the interwar press highlighted the notion that the state needed to be supported in the economy field rather than in conflict planning, and military doctrine foresaw defense by retreating into the depths of the country rather than proceeding to the border. The establishment and restoration of the Navy was best served by the public figures. Government support was very limited, indicating that there was no clear maritime policy at the time, and a pacifistic attitude mostly prevailed. Neighbouring Estonia and Poland established their navies in 1918, Latvia in 1919, while Lithuania in 1935. The development of navy is directly influenced by potential adversaries, which are developing and growing rapidly, on the economic development of the country, ambitions of the state and its military leadership. The interwar Navy was very weak comparing with the number of warships and armaments possessed by the neighbours. The geopolitical situation has united the Baltic nations to carry out NATO collective defense tasks in the maritime domain. An efficient fleet must operate following the "cost and effect" criterion. If the necessary equipment, armaments and personnel complement each other in order to compensate for the shortcomings, then the Navy can be considered balanced. Lithuanian Navy develops following this very principle. There was no awareness of cultural traditions in the interwar Navy as it had been the case with the Dutch, Scandinavians, or British. Adoption of traditions is an approach allowing to reach the spirit of earlier existed Navy. It can be seen as a very useful and valuable experience in educating today's generation of sailors. A sense of unity is created by knowing and following traditions, since with absence of traditions we become just ordinary employees. Over five years of the interwar Navy existence, very few symbols and traditions had been established: navy ensign, march, officer sword, uniform details, celebration of the Sea Festival, wreath laying honouring all who perished at sea, the 16th of February 16 parades, passing ceremony with military ships and civilian vessels. New traditions and signs have been introduced: commanding officers badge, Coats of Arms of the Navy and naval units, Navy Commander’s and Master Chief Petty Officer’s of the Navy official coins, naming of the naval ships after the Baltic tribes, cooperation with municipalities adopting the ships, typhoon signal to bid farewell to an outgoing ship's commanding officer, ship bell, Lithuanian Navy officers' breakfast. They are the factors that constantly motivate naval personnel, which upholds the cultural image and provides sense of moral satisfaction in belonging to this occupation. Meanwhile a positive image shaped within the society encourages to choose career path of a navy sailor.