Nacionalinio saugumo strategijų lyginamoji analizė XXI a. Vidurio ir Rytų Europos šalyse
Kupetauskas, Justas |
Darbo gynimo komisijos pirmininkas / Thesis Defence Board Chairman | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member | |
Vaitkus, Artūras | Darbo gynimo komisijos narys / Thesis Defence Board Member |
Vidurio ir Rytų Europos regionas tiek istoriškai, tiek politiškai yra komplikuotas. To požymius mes galime pamatyti ir regiono šalių suvokime apie saugumą. Norint šalims bendradarbiauti ir siekti glaudesnių ryšių, ne tik tarptautinių susitarimų, bet ir dvišalių santykių lygmeniu, saugumo prioritetai turėtų būti suvienodinti. Logiška yra prielaida, kad vieno regiono šalių saugumo strategijos turėtų būti panašios arba netgi vienodos.Tyrimo tikslas – išanalizuoti keturių Vidurio ir Rytų Europos šalių – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos – nacionalinio saugumo strategijas. Tyrimo šalys priklauso tokiems gynybiniams aljansams kaip NATO, ir tai nulemia daugmaž vienodus principus kuriant nacionalinio saugumo strategijas. Tačiau tyrimo eigoje paaiškėjo, kad net to pačio regiono – Vidurio ir Rytų Europos šalių – nacionalinio saugumo strategijos gali būti stipriai skirtingos akcentuodamos kylančias grėsmes nacionaliniam saugumui. Ryškiausi skirtumai pastebėtini tarp Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, kurių nacionalinio saugumo strategijose didžiausia grėsmė įvardijama Rusija, ir Vengrijos, kurios strategijoje prioritetas teikiamas pabėgėlių migracijos grėsmei, Rusiją prioritetizuojant žemesniu lygmeniu. Taip pat galima pastebėti, kad Lietuva, Latvija ir Lenkija itin atsargiai vertina bendradarbiavimo galimybes su Rusija, ir tam kelia nemenkus reikalavimus, tuo tarpu Vengrija laikosi švelnesnės pozicijos, netgi bendradarbiaudama kai kuriais klausimais. Taigi pažymėtina, kad toks išsiskyrimas regione galimai nulems sudėtingus santykius tiek dvišaliame, tiek tarptautiniame formate, ypač jei kalba pasisuks apie Rusiją.
Middle and Eastern European region is both historically and politically complicated. The effect of this we can also detect in countries understanding security. In order to countries to collaborate and reach mutual relations, and not only via international agreements, but also in bilateral relations, security priorities should be as identical as possible. It seems reasonable that same region should have same or identical security strategies. Purpose of research – analyse four different Middle and Eastern European countries, in particular – Lithuanian, Latvian, Polish and Hungarian – national security strategies. Research countries are part of defensive alliances such as NATO, and on surface of it, this means same basic principles regarding making national security strategies. However, during research it was discovered that same region – Middle and Eastern European – countires prioritise different risks, main difference being identifying Russia, as a risk, between Lithuania, Latvia and Poland. In a meantime, Hungary prioritises risk coming from illegal migration, and Russia is left further down in priorities. More over, Lithuania, Latvia and Poland carefully sees possibility for relationship improvement with Russia, but Hungary is rather warm in that regard. This means that Hungary‘s different perspective may lead to diffucult relations in both format as bilateral and international, especially then topic changes to Russia.