Browsing by Advisor "Arlauskienė, Renata"

Tyrimo tikslas – išanalizuoti emocinės paramos linijų savanorių asmenybės bruožų, saviveiksmingumo ir streso įveikos strategijų sąsajas. Tyrimo tikslo bei iškeltų uždavinių buvo siekiama atliekant kiekybinį tyrimą. Internetinės apklausos platformoje patalpinta tyrimo anketa sudaryta naudojantis Jaunimo linijos (Bagdonienė, Skruibis, Milašiutė, Miškinytė, Karinauskienė ir Gaudiešiūtė, 2008) parengta Savanorių saviveiksmingumo skale, Streso įveikos klausimynu (Grakauskas ir Valickas, 2016). Penki didieji asmenybės bruožai vertinti naudojant lietuvišką BFI klausimyną (Benet-Martinez, John, 1998; John, Donahue, Kentle, 1991; John, Naumann, Soto, 2008). Socialiniai-demografiniai klausimai buvo skirti surinkti informaciją apie tyrimo dalyvių lytį, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbinę veiklą/užimtumą, gaunamas mėnesines pajamas, savanorystės patirtį. Apklausta 90 emocinės paramos linijose savanoriaujančių moterų nuo 26 iki 66 metų amžiaus (M=45,36, SD=10,18). Dauguma buvo ištekėjusios, įgijusios aukštąjį išsilavinimą, turinčios darbą, uždirbančios 1001-2000 eurų mėnesines pajamas bei 2-4 metus savanoriaujančios moterys. Rezultatai parodė, kad savanorėms labiausiai buvo būdinga atvirumo patyrimui bei sutarumo, mažiausiai – neurotiškumo bruožų raiška, aukštesnis nei vidutinis saviveiksmingumo lygis. Streso įveikai savanorės dažniausiai rinkosi socialinės paramos ir problemų sprendimo strategijos. Papildomi rezultatai pateikiami atsižvelgus į sociodemografinius veiksnius. Darbe taip pat patvirtintos ir analizuojamos emocinės paramos linijų savanorių asmenybės bruožų, saviveiksmingumo ir streso įveikos strategijų sąsajos. Prognozuojant skirtingų streso įveikos pasirinkimo įveikiant stresą dažnumą reikšmingais prognostiniais veiksniais buvo savanorių saviveiksmingumo bei ekstraversijos, sąmoningumo, neurotiškumo ir sutarumo bruožų pasireiškimas.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti suaugusiųjų asmenybės bruožų, valgymo elgsenos savireguliacijos ir valgymo nuostatų sąsajas. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 169 suaugę asmenys, 150 moterų (89%) ir 19 vyrų (11%). Tiriamųjų amžius svyruoja nuo 18 iki 84 metų amžiaus. Tiriamieji surinkti netikimybinės patogiosios atrankos būdų. Duomenys surinkti naudojant šiuos instrumentus: asmenybės bruožų įvertinimui naudotas Didžiojo penketo asmenybės bruožų klausimynas (angl. Big Five Inventory (BFI), John & Srivastava 1999). Valgymo elgsenos savireguliacijos vertinimui naudotas Valgymo elgsenos savireguliacijos klausimynas (angl. Self-Regulation of Eating Behaviour Questionnaire (SREBQ), Kliemann, Beeken, Wardle & Johnson, 2016). Valgymo nuostatų vertinimui pasirinkta Valgymo nuostatų testas (angl. The Eating Attitudes Test (EAT-26), Garner, Olmsted, Bohr & Garfinkel, 1982). Sociodemografiniais klausimais siekta surinkti duomenis apie tyrimo dalyvių, lytį, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį bei gyvenamą vietą. Taip pat surinkti duomenys apie suaugusiųjų dalyvių ūgį ir svorį, su tikslu apskaičiuoti tyrimo dalyvių KMI. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad ištekėjusioms moterims būdingas stipriau išreikštas sutarumas. Taip pat suaugusieji, nepriklausomai nuo lyties, kurie įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą yra labiau ekstravertiški nei žemesnį išsilavinimą turintys tiriamieji. Stipriai išreikšta ekstraversija taip pat siejasi su silpnesnėmis valgymo nuostatomis. Tvirtas valgymo nuostatas bei stiprią valgymo elgsenos savireguliaciją demonstruoja suaugusieji, kurie yra labiau neurotiški. Sąmoningumo bruožas taip pat turi reikšmės šiems tyrimo kintamiesiems: stipriai išreikštas sąmoningumas skatina silpnesnę valgymo elgsenos savireguliaciją, o silpnai išreikštas sąmoningumas – tvirtesnes valgymo nuostatas. Stipresnė suaugusiojo sutarumo išraiška prognozuoja tvirtesnes valgymo nuostatas.

Trauminės vaikystės patirtys (TVP) – tai skausmingi išgyvenimai, apimantys tokius sudėtingus vaikystės įvykius kaip fizinis, emocinis ar seksualinis smurtas, taip pat fizinis ir emocinis apleistumas. Šios patirtys dažnai atsiranda artimoje vaiko aplinkoje ir gali smarkiai trikdyti saugumo jausmo, pasi-tikėjimo kitais bei savęs vertinimo raidą (Gathier ir bendraautoriai, 2024; Lian ir bendraautoriai, 2022; Öz-demir ir Şahin, 2020; Bernstein ir bendraautoriai, 2003). Nors iš pradžių šie išgyvenimai gali būti nepastebimi, ilgainiui jie gali peraugti į rimtesnius emocinius sunkumus ir turėti įtakos suau-gusiojo savęs suvokimui bei vertinimui. Todėl šio tyrimo tikslas buvo ištirti vaikystėje patirtų traumi-nių išgyvenimų sąsajas su depresijos, nerimo, streso simptomais, ir savęs vertinimu suaugus. Tyrime kuriame buvo analizuojamos suaugusiųjų TVP sąsajos su depresijos, nerimo, streso simptomais bei savęs vertinimu, dalyvavo 150 suaugusiųjų, kurių amžius svyravo nuo 21 iki 69 metų (vidutinis amžius – 40,21 m., SD = 9,32). Tyrimo dalyviai pildė klausimynus, vertinančius jų traumi-nės vaikystės patirtis, šiuo metu patiriamus depresijos, nerimo, streso simptomus ir savęs vertinimą. Tyrimo duomenys buvo analizuojami taikant neparametrinius statistinius kriterijus: Mann-Whitney U testą, Kruskal–Wallis testą su papildoma post hoc analize bei Spearmano koreliacijos koeficientą. Visais atvejais statistinis reikšmingumas buvo fiksuojamas kai p reikšmė buvo mažesnė nei 0,05. No-rint nustatyti psichologinius veiksnius, galinčius prognozuoti TVP intensyvumą, buvo atlikta Bayesin regresinė analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad didesnis traumuojančių vaikystės patirčių kiekis ir intensyvumas buvo susijęs su stipresniais depresijos, nerimo ir streso simptomais suaugus. Stipriausia sąsaja nusta-tyta tarp emocinio smurto ir visų trijų simptomų. Taip pat nustatyta, kad suaugusieji patyrę daugiau TVP, dažniau pasižymėjo žemesniu savęs vertinimu, o ypač stiprūs ryšiai buvo tarp emocinio smurto, emocinio apleistumo ir visų savęs vertinimo aspektų – gebėjimų, išvaizdos bei socialinės sėkmės ver-tinimo. Regresinės analizės rezultatai atskleidė, kad žemesnis savęs vertinimas gali veikti kaip progno-zuojantis veiksnys, leidžiantis numatyti didesnį trauminių vaikystės patirčių kiekį ar jų intensyvumą. Suaugusio žmogaus savęs vertinimas gali atspindėti jo vaikystėje patirtų sunkumų mastą. Šis tyrimas atskleidžia trauminių vaikystės patirčių ryšį su suaugusiųjų psichikos ir emocinės sveikatos būkle. Gauti duomenys ne tik parodo kokią žalą tam tikri TVP tipai daro suaugusiajam, bet ir sustiprina supratimą, kad žemas savęs vertinimas gali būti viena iš šių patirčių pasekmių.