LT   |   EN      Mano KU   |   
Vėl studentu tapęs Remigijus Žiogas: „Jaučiu, kad esu nevertas tokių puikių dėstytojų, kokie mums dėsto Klaipėdos universitete“
09-01-2020

Žinomas renginių vedėjas Remigijus Žiogas nuo rugsėjo mėnesio vėl grįžo į studento suolą – vyras Klaipėdos universitete pradėjo teatrologijos magistrantūros studijas. „Nors mano dienotvarkė įprastai yra labai įtempta, dabar tenka rasti laiko ir studijoms. Tačiau esu labai laimingas vėl būdamas studentu. Nors su renginiais dirbu daugiau nei du dešimtmečius, paskaitose supratau, kad žinių niekada negali būti per daug“.

Remigijus Žiogas neslepia – pradžia buvo sunki, tačiau pasiduoti jis tikrai neketina. „Niekada neleidžiu sau sustoti pusiaukelėje“, – užtikrintai sako jis.

 

Remigijau, kas paskatino vėl sėsti į studentišką suolą ir pradėti studijas Klaipėdos universitete?

Tiesą sakant, dėl šio sprendimo turbūt „kalčiausia“ galėtų būti mano dukra Riana. Namuose ji darė užduotį, kurią gavo mokykloje – jai teko surinkti informaciją apie savo tėvelius ir parašyti rašinėlį. Ji priėjo prie manęs ir paklausė – tėti, kodėl mama turi magistro laipsnį, o tu ne? Tada ir pagalvojau, iš tiesų – kodėl aš negaliu įstoti ir baigti magistrantūros studijų? Po tos akimirkos jau nebesudvejojau – padaviau dokumentus ir įstojau į universitetą.

 

Kodėl nusprendei studijuoti būtent Klaipėdos universitete?

Žinote, puikiai atsimenu, kai prieš keletą metų vyko diskusijos dėl Klaipėdos universiteto išlikimo ir savarankiškumo. Tuomet garsiai kalbėjau apie tai, kad trečias pagal dydį Lietuvos miestas privalo turėti savarankišką universitetą. Ne tik kalbėjau, bet ir savo jėgomis dariau viską, kad būtume išgirsti ir tos piktos rankos būtų patrauktos nuo Klaipėdos universiteto. Vėliau supratau, kad gal tai atrodo kiek keistai – aš nebuvau baigęs studijų universitete, už kurio išsaugojimą taip kovojau, todėl mano pastangos daliai žmonių galėjo pasirodyti ne tikros. Laikau save Klaipėdos miesto patriotu, todėl nė kiek nesudvejojau ir pasirinkau studijas būtent uostamiestyje – universitete, kuris, ačiū Dievui, išliko ir ruošia bei, tikiuosi, ir toliau ruoš puikius specialistus ne tik Klaipėdos kraštui bei vakarų Lietuvai, bet ir visai šaliai.

 

Kaip reagavo tavo žmona Rovena, kuomet pasakei jai apie magistrantūros studijas Klaipėdos universitete? Juk esi ne tik renginių vedėjas, studentas, bet ir trijų vaikų tėtis. Ar pavyksta suderinti šias „pareigas“?

Neslėpsiu – džiaugsmo jos veide tikrai nebuvo daug, gėlių ir raudono kilimo namuose nesulaukiau. Tačiau ji supranta, kodėl aš tai darau, todėl konfliktų dėl to nekyla. Žinote, aš tikrai esu užimtas žmogus, todėl Rovenai dabar tenka šiek tiek daugiau laiko skirti namams ir šeimai, kartais ji priversta atsisakyti savo laisvalaikio. Tačiau kai turiu laisvą minutę, visuomet stengiuosi jai padėti, būti kartu su ja bei vaikais ar, galų gale, leisti jai pailsėti ir nuveikti tai, kas malonu jai. Nes man šiuo metu tokia veikla yra studijos universitete. Kartais tenka įjungti vaikams animacinį filmą ir užsidaryti kambaryje, kad galėčiau mokytis ir ruoštis paskaitoms, tačiau šeima mane palaiko, supranta ir padeda.

 

Pasirinkai teatrologijos magistrantūros studijas. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Iš tiesų buvau nusprendęs studijuoti andragogikos studijose, tačiau pabuvęs su savimi ir geriau pagalvojęs nusprendžiau, kad teatrologija yra man artimesnė sritis. Žinote, iš pradžių šiek tiek dvejojau, ar man tikrai to reikia? Tačiau pradėjęs studijuoti supratau, kad man to reikėjo jau prieš dešimt metų! Aš daugiau nei du dešimtmečius dirbu su renginiais, o tai yra tarsi savotiškas vaidinimas. Praktinių žinių turiu nemažai, tačiau galimybė papildyti jas man pasirodė labai viliojanti. Aš tarsi vairuoju šou verslo mašiną, turiu puikius įgūdžius, bet neturiu teorinių žinių, pagrindų. Visi sako, kad štai, pažiūrėkite, koks geras vairuotojas, tačiau iš tiesų tos struktūros, tų taisyklių aš dar nežinau. Juolab, kad universitete mums dėsto šios srities profesionalai, tokie kaip Roma Bončkutė, Gytis Padegimas, Marijus Šidlauskas ir kiti. Tai yra unikali ir neįkainojama galimybė perimti jų žinias. Jaučiu, kad esu nevertas tokių puikių dėstytojų, kokie dėsto mums Klaipėdos universitete. Dėstytojai man buvo didžiausias atradimas.

 

Kartu su jumis studijuoja ir žinoma aktorė ir humoristė Violeta Mičiulienė. Kaip į tokią kompaniją žiūri jūsų kurso kolegos, dėstytojai?

Niekas nesureikšmina to, kas mes esame už universiteto ribų. Dėstytojai tikrai neskiria kažkokio papildomo dėmesio, neturime išskirtinių sąlygų vien dėl to, kad aš esu Žiogas, o ji – Violeta. Esame tokie patys studentai kaip ir visi kiti. Juolab ir mes patys čia studijuojame ne tam, kad tiesiog gauti diplomą – norime žinių, todėl patys iš savęs reikalaujame daug. Žinoma, Violeta yra žmogus, kuri turi daug patirties, todėl visas mūsų kursas džiaugiasi, nes galime semtis patirties ne tik iš profesorių, kurie mums dėsto, bet ir iš jos. Patikėkite, Violetos patarimai yra neįkainojami – ji pati galėtų būti mūsų dėstytoja, todėl jos draugija ir galimybė būti šalia jos, mokytis iš jos, mums yra labai svarbi.

 

Kaip manote, ar pavyks tas teorines žinias pritaikyti praktiškai savo veikloje?

Žinote, dabar atrodo, kad žinau, jog nieko nežinau. Kai esi praktikas ir viską darai „aklai“, turbūt viskas vyksta automatiškai – renginius vedi taip, kaip moki geriausiai. Tačiau dabar, kai kaupiu ir didinu tą teorinių žinių bagažą, pradedu ieškoti galimybių, kaip tas patirtis pritaikyti ir integruoti savo veikloje. Atrodo, kad mikrofoną į rankas imsiu pirmą kartą. Žinau, kaip tą daryti, tačiau mano žodis, mano veiksmai jau bus visiškai kitokie. Bus sunkiau, kadangi esu lengvame šoke, nes dabar suprantu, kas iš tiesų yra teatras, kas yra menas, todėl norisi šiek tiek atitolti nuo tos pop kultūros ir pridėti dar daugiau profesionalumo į savo darbą.

 

Minėjote, kad prireikė dešimties metų, kad pasiryžtumėte vėl tapti studentu ir įstoti į magistrantūros studijas. Gal turite minčių eiti ir toliau, pavyzdžiui, tęsti studijas doktorantūroje?

Niekada nesakau niekada. Tokios galimybės tikrai neatmetu, tačiau gal tam pasiryžti man prireiks dar dešimties metų. Manau, kad tos žinios, kurias mes gauname studijuodami universitete, niekada nepamaišys. Visi žinome posakį „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, todėl ir aš galvoju būtent taip. Mokausi ne dėl laipsnio, mokausi dėl savęs. Dabar jaučiu, kad aš to noriu bei man to reikia, todėl ir esu studentas. Kas bus vėliau – negaliu prognozuoti, bet, kaip jau minėjau, tikrai neatmetu galimybės mokytis ir tobulėti toliau.

 

Jauni žmonės dažnai dvejoja ir svarsto apie galimybę keltis studijuoti bei gyventi kitur. Dažniausiai juos vilioja Vilnius, Kaunas ar net užsienio miestai, Klaipėda lieka tarsi užmarštyje. Ką patartum tokiam žmogui, kuris dar dvejoja? Kodėl verta rinktis Klaipėdą?

Klaipėda – mano meilė ir mano miestas. Manęs netraukia nei Vilnius, nei Kaunas. Tačiau jauno žmogaus pasirinkimus nulemia ne miestas, o pats žmogus. Tu gali baigti studijas Anglijoje, Olandijoje, JAV, tačiau tai nereiškia, kad tu turėsi gerą darbą. Darbdaviai dabar labiausiai vertina asmenines savybes. Ir jeigu žmogus nori būti įtampoje, strese, nuolatiniame skubėjime, konkurencijoje – jis gali rinktis studijas sostinėje, užsienyje ar dar kur kitur, tačiau man Klaipėda – mano ramybės uostas. Čia mes gyvename lengvai, be streso. Turime jūrą, apie kurią visi svajoja, neturime kamščių, kurie visus erzina, turime lengvumą, kuris įtraukia ir nepaleidžia. Mūsų akademinė bendruomenė – labai stipri, mūsų universitetas – gebantis ir galintis ruošti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Ir tuo įsitikinau aš pats savo kailiu.

Ilja Sivakoff nuotr.