Lietuvos šimtmečio išvakarėse duris atvėręs Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutas po savo stogu glaudžia net keturias laboratorijas. Viena jų – Vandens transporto ir oro taršos laboratorija. Apie jos veiklą, analogų Lietuvoje neturinčius įrenginius ir projektus su užsienio partneriais pasakoja vadovas lekt. dr. Paulius Rapalis.

Papasakokite, kuo užsiima Vandens transporto ir oro taršos laboratorija?

Laboratorija teikia paslaugas kuro (skystojo, kietojo ir biokuro), atliekant tyrimų ir oro teršalų išmetimo tyrimus. Be to, suteikiame prieigą prie įrangos tiems, kurie norėtų patys vykdyti tyrimus šiose srityse, tarp jų ir Klaipėdos universiteto studentams.

Su kokia įranga Jums tenka dirbti laboratorijoje?

Mūsų įranga iš tiesų pildėsi laipsniškai. Dar tada, kai vadinomės Oro taršos ir laivų tyrimų laboratorija, turėjome galimybių vykdyti tam tikros apimties kuro savybių ir emisijų, iš kurą deginančių įrenginių, tyrimus. Laikui bėgant plėtėsi mūsų vykdomų kuro tyrimų spektras: galėjome pradėti tirti alyvas, degalų hematologines savybes. Įsigijome mobilią oro taršos tyrimų laboratoriją, kuri suteikė galimybę matuoti oro užterštumą aplinkoje. Įsikūrę naujame pastate laukiame ir dviejų rimtų laboratorijos įrangos papildymų. Pirmasis įrenginys – variklių darbo procesų tyrimų stendas. Kol kas turėjome galimybę tirti tik kuro hematologines savybes. Atsiradus naujam įrenginiui, esant įvairioms to paties variklio apkrovos sąlygoms, galėsime savybes išbandyti tiesiogiai: įvertinti jų efektyvumą, energetinius, ekologinius rodiklius, nustatyti, kokią įtaką oro teršalų išmetimui iš vidaus degimo variklio turi degalai ar jų mišinys. Kitas įrenginys – pirmasis Lietuvoje veikiantis hidrolatakas. Sumažinta skale jis imituoja jūros sąlygas įvairiems hidroobjektams. Hidrolatakas užpildomas vandeniu, tada jame sukuriamas bangavimas, padedantis nustatyti jūros bangavimo įtaką laivo korpusui.

Kuo šios laboratorijos veikla svarbi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis?

Laboratorija, orientuota į vandens transporto tyrimus, Lietuvoje tikrai yra vienintelė, taigi tai yra unikalu. Nemažai metų dirbame šioje srityje, turime savas metodikas. Kartu su užsienio partneriais vykdome didelius projektus, siekdami įgyvendinti Europos Sąjungos išsikeltus tikslus. Šiuo metu egzistuoja nemažai griežtų aplinkos taršą reguliuojančių reikalavimų ir taisyklių, tad dalyvaudami projektuose, kuriais siekiama nustatyti globalias taršos problemas, atstovaujame ir Lietuvai.

Ar šiuo metu vykdote kokius nors tarptautinius projektus?

Neseniai užbaigėme projektą ZEB (angl. Zero Emissions in the Baltic Sea), kurį vykdėme kartu su partneriais iš Švedijos ir Suomijos. Projekto tikslas – ištirti nafta užterštų vandenų sudėtį. Nafta užterštas vanduo yra įvairių procesų rezultatas, jame nebūtinai bus tik nafta: gali būti įvairių ploviklių ar didesnė metalų koncentracija. Norint visą tai išsiaiškinti, imti mėginiai iš laivų ir pakrančių. Rezultatai parodė, kad tuose vandenyse iš tiesų yra įvairių metalų ir ploviklių liekanų. Šiuo metu bendradarbiaujame su Švedijos Čalmerso technologijos universitetu (angl. Chalmers University of Technology) dėl bendro projekto, kur būtų keletas specifinių toje pačioje srityje dirbančių laboratorijų, kurios kartu atliktų kompleksinius matavimus, vykdymo. Šis projektas būtų įdomus ir mums patiems, pavyzdžiui, vykdant laivo šleifo tyrimus. Įsivaizduokite, plaukia pro šalį laivas, iš kurio kamino driekiasi šleifas. Egzistuoja tam tikras kiekis parametrų, kuriuos galima įvardyti išanalizavus šleifą, tokiam tyrimui taikomi įvairūs metodai. Turime mobiliąją laboratoriją, kuri ima aplinkos oro mėginius ir stebi koncentracijų pokyčius. Švedai turi lėktuvą, kuriuo praskrisdami virš šleifo gali paimti mėginius. Tokių kompleksinių matavimų tikslas – sukurti tyrimų metodikas, kurias taikant būtų gaunami tikslesni rezultatai.

Papasakokite, kaip Jūs pats pasirinkote šią sritį?

Mano kelias prasidėjo Klaipėdos universitete ir čia vis dar tęsiasi. Baigiau laivo ir energetinių įrenginių eksploatacijos bakalauro studijas. Ši specialybė labai artima laivo mechanikui, tačiau po bakalauro man visa tai atrodė per daug paprasta. Norėjosi kažko įdomesnio, į ką būtų galima gilintis. Taip įstojau į KU magistrantūrą – studijuoti pagal Laivyno techninės eksploatacijos valdymo programą. Pirmame magistrantūros kurse pradėjau dirbti tuometinėje oro taršos iš laivų tyrimų laboratorijoje, kurį vykdė projektą, techniniu darbuotoju. Galėjau derinti darbą su studijomis, teorines žinias pritaikyti praktiškai. Baigęs magistrantūrą iš techninio darbuotojo tapau tyrėju ir įstojau į transporto inžinerijos krypties doktorantūrą. Vykdant kitą projektą tapau jaunesniuoju mokslo darbuotoju, vėliau pamažu – laboratorijos vedėju ir laboratorijos vadovu.

Pasidalinkite ateities planais.

Pirmasis mūsų laukiantis uždavinys – išmokti naudotis nauja įranga. Abu įrenginiai technologiškai sudėtingi, norint juos teisingai paleisti, reikia tinkamai apmokyti personalą, išanalizuoti visas smulkmenas ir niuansus. Tai nelengva. Kita užduotis – tos pačios įrangos įveiklinimas. Tuo rūpinamės jau dabar, nes jau daugmaž susipažinome su įrangos galimybėmis, todėl galime planuoti paslaugų teikimą ir projektų rengimą. Nors darbuotojų neturime daug, čia dirba labai gabūs žmonės, tad, manau, ilgainiui perprasime visas technologines subtilybes.

Kalbino: Aistė Stalmokaitė