LT   |   EN      Mano KU   |   
Pasirinkite teksto dydį
Sveikas žmogus – sveika valstybė

Papildant kasmet Klaipėdos universitete tradiciškai rengiamas tarptautines mokslines konferencijas „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“, pernai rudenį užgimė sveikintina iniciatyva – kultūros renginių ciklas „Vydūnas – Tautai ir valstybei“. Tai dar vienas bandymas, pasitelkiant chorinę, instrumentinę muziką, teatrinę vaidybą bei kitas meninės raiškos priemones, ne tik intelekto, bet ir sielos akimis pažvelgti į Mažosios Lietuvos šviesuolio kūrybinį palikimą, akcentuojant Vydūno įžvalgų svarbą nūdienos realijų kontekste. Bendromis pastangomis mes siekiame naujai atrasti kažkam gerai žinomą, daugumai girdėtą, bet iš esmės taip ir nepažintą Vilhelmą Storostą Vydūną.

„Vydūnas – Tautai ir valstybei“ – trečiasis Klaipėdos universiteto kultūros renginys „SVEIKAS ŽMOGUS – SVEIKA VALSTYBĖ“, skiriamas Lietuvos valstybės atkūrimo 102-osioms metinėms. Mielai sutikęs dalyvauti KU mišrus choras „Pajūrio aidos“ (meno vadovas doc. Algirdas Šumskis) šventinės programos pradžioje atliks du kūrinius: Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir Vydūno „Lietuvių giesmę“.

Šia proga vertėtų prisiminti, jog Mažojoje Lietuvoje, praėjus dešimtmečiui po „Tautiškos giesmės“ paskelbimo, suskambo dar viena, Vydūno – „Lietuvių giesmė“, kuri Didžiojoje Lietuvoje nepaplito, bet nuo 1909 m. tapo neatsiejama Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos, aktyviai veikusios Mažojoje Lietuvoje, repertuaro dalimi. Tokiu būdu „Lietuvių giesmė“ aidėjo po visą lietuviškąją Rytprūsių dalį. Savo talpumu, lakoniškumu, struktūra, akcentuojamomis vertybėmis ji ypač artima „Tautiškai giesmei“. Tarytum antrasis Lietuvos himno variantas, nors kaipo toks ir neįsitvirtino.

Kas pasakyta „Tautiškoje giesmėje“, iš esmės yra perteikta ir „Lietuvių giesmėje“, tik savaip. Abi giesmės pabrėžia tautinio tapatumo svarbą, tautos ryšio su garbinga praeitimi reikšmę, abi iškelia dorovinį imperatyvą, nesavanaudišką žmogaus atsidavimą Tautai ir tarnystę kitų gerovei, akcentuojama tiesos, pažinimo, šviesos svarba. Viena reikšmingiausių vertybių abiejose giesmėse laikoma tautos žmonių VIENYBĖ, susitelkimas bendriems siekiams įgyvendinti.

Abiejose giesmėse skiriasi kai kurie pasaulėžiūriniai niuansai. Vinco Kudirkos kūrinyje girdisi pozityvistinio nusiteikimo, religinio indiferentiškumo gaidelės. Vydūnas, tuo tarpu, pabrėžia religinį momentą, kadangi žmogaus ir tautos būties tikslą jis regi ėjime Dievo link, gyvenimo ir darbų sėkmę sieja su Dievo palaima. V. Kudirka tokios palaimos lūkesčio nedeklaruoja, nes tiki paties žmogaus galiomis.

Kodėl „SVEIKAS ŽMOGUS-SVEIKA VALSTYBĖ“?..

Savo veikale „Sveikata, jaunumas, grožė” Vydūnas sako: „Nėra žmogui grožės be sveikatos. O jaunumas jau savaime yra sveikata ir grožė”. Autorius pateikia sveikos gyvensenos veiksnius, kurie yra pagrįsti jo paties praktika. Patarimus Vydūnas rašė remdamasis ne vien savo patyrimais, bet ir vedų studijomis, daugybės mokslininkų straipsniais.

Vydūnas pabrėžia, kad svarbus sveikatos veiksnys – judėjimas, ir ne tik fizinis, mat žmogus turi gyventi protingai ir išmintingai. Žmogus visą savo gyvenimą turi stiprinti dvasinį pradą. Žmogaus siela turi būti sveika, pajėgi įveikti bet kokią negalią. Norint išsaugoti sveikatą, reikia negriauti jos, atsisakant žalingų įpročių, netenkinant geidulių bei malonumų, laikantis poilsio ir darbo režimo. Pasak Vydūno, „skleisdamas savąjį žmoniškumą, žmogus tampa išmintingu, tauriu, sveiku, gražiu ir jaunatvišku“. Tad ir veikale „Sveikata, jaunumas, grožė” sveikos gyvensenos pradininkas bei puoselėtojas pabrėžia, kad sveikata yra jaunystės esmė, o kai esi sveikas, tada jautiesi jaunatvišku.

Ar laisve besidžiaugiančios Lietuvos valstybės politika yra taip orientuota, kad jos dėka Tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje, pasak Vydūno, „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“, „į kurią norėtų linkti kitos tautos“?

1923 metais,  suėjus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo penkmečiui, Vydūnas paskelbė išsamų poleminį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jei ją įgijus“.

Vydūno išmintis šiandien labai nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas visuomenės nuostatas. Su Vydūno išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau Vydūnas Lietuvą ir lietuvių tautą regėjo ne tik kaip fenomeną patį savyje, bet neizoliuotą nuo globalaus pasaulio ir jame vykstančių pokyčių. Šis Vydūno regėjimas aktualiai įsipina į šiuolaikinį globalizacijos vyksmo apmąstymų kontekstą ir mums yra ypač svarbus, nes pastaruoju metu vis garsiau aidi tautiškumą niekinantys, tautinį orumą žeminantys mūsų valstybės gan įtakingų piliečių, atsakingas pareigas užimančių politikų balsai.

Vydūnas savo laiku matė žmonijos pasiektus mokslo ir technikos laimėjimus, betgi taipogi jis matė, kad tokio masto laimėjimų, deja, nėra žmonijos dvasinės pažangos kelyje. Mąstytojas konstatavo, jog labiau matoma žmonijos dvasinė atžangą, regresas, o ne pažanga, kuriai ji yra Kūrėjo pašaukta. Jis pripažino, kad esama pastangų ir dvasiniam gyvėjimui, kad pati žmonijos vienijimosi tendencija iš esmės randasi iš tų pastangų, tik jos, deja, esančios nelabai aiškiai išreikštos ir yra užgožiamos orientacijų į vartotojišką rojų. Vydūnas nenuilstamai aiškino tautiečiams esmingosios laisvės prasmę ir svarbą. Jis buvo lietuviams bene pats atkakliausias kelio į ją rodytojas, todėl ir užsimerkti prieš tas blogybes negalėjo.

1924 m. balandžio mėn. „Klaipėdos žiniose”, vėliau „Darbymetyje”(1924, Nr.8) Vydūnas paskelbė straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis”, kuriame konstatavo, kad tauta dar nėra vieningai susitelkusi savo tikrajam laisvėjimui – dvasinės kultūros ugdymui, kūrybos galių stiprinimui, žmoniškumo reiškimuisi. Mąstytojui atrodė, jog valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Valstybės gyvenime daug kur toną duodančios ne žmogiškosios stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Vydūnas buvo įsitikinęs, kad Lietuvos gyvenimo ydingos apraiškos, didžia dalimi, susijusios su neteisingai suprasta laisve. Toji laisvė įsivaizduota kaip laisvė elgtis absoliučiai nevaržomai, leisti laisvai reikštis bet kokiems polinkiams, instinktams, norams, silpnybėms, nejaučiant moralinės atsakomybės. Tokią „laisvę“ Vydūnas pavadino „nepriklausomybe paviršiaus dalykuose”.

„Bet žvelkime akyliau į tamsiuosius mūsų tautos gyvenimo užkampius! O atverkime plačiau akis ir pačioje tautos aikštėje! Gera džiaugties tuo, kas pas mus yra gera. Bet mes – laisvi, o tai norime užmerkti akis, kad kur sušmėkšota koks bjaurumas. Ir taip nematome, kad tūli  tam tik tėra laisvi, jeib galėtų nevaržomai kitiems uždėti pančius. Kiti vėl gyvena, tarsi nebūtų jų pasielgimui jokio vairo. Kiti vėl savo gyvenime įsigalėti leidžia visam, kas negera, negražu, nedora, neteisu. O viso to tūli nemato. Visa jiems labai gerai, kaip dalykai dabar yra. Jie vien težiūri  atgal, į verguvės laiką. Ir vien tesidžiaugia, kad jie nebesą vergais. Ir kartoja, tai jau labai dažnai. – Bet ar jie laisvi iš tikrųjų. Gal aiškėtų jiems, kad statytų vieną klausimą […]: kuriems galams jie laisvi?“ –  retoriškai klausia Vydūnas nepriklausomybės penkmečiui pažymėti skirtame straipsnyje.

Bet ar šis klausimas nėra aktualus būtent dabar mums, štai jau trisdešimt metų „tebesidžiaugiantiems, kad nebesame vergai“? Argi neverta 21 amžiaus globalių vyksmų fone prisiminti su šiuo klausimu susijusį Vydūno perspėjimą: „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet  skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jeib ją įgijus”.

Vydūnas tvirtai tikėjo: esmingoji Tautos laisvė ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumas – geriausia sąlyga žmonių kūrybos  galioms skleistis.

Todėl ir mūsų kilni pareiga – visais įmanomais būdais puoselėti, kelti dienos švieson, konkrečiais darbais ir poelgiais pateisinti Mažosios Lietuvos didžiojo Mąstytojo Vydūno lūkesčius bei kūrybinį palikimą Tautai ir valstybei.

KU kultūros renginių ciklo „Vydūnas – Tautai ir valstybei“ moderatorius Juozas IVANAUSKAS