Klaipėdos
universitetas
Lazeriai atveria meno kūrinio sluoksniuose ir gelmėse slypinčias istorijas

Lazeriai atveria meno kūrinio sluoksniuose ir gelmėse slypinčias istorijas

Moksliniai atradimai, šiuolaikinės technologijos, inovacijos keičia ne tik žmonių kasdienybę, įpročius bei gyvenimo būdą. Technologijų revoliucija ryžtingai skverbiasi ir į meną, netgi į tokią, regis, konservatyvią jo rūšį kaip tapyba.
Klasikinė aliejinė tapyba ir šiuolaikinės, realybę keičiančios technologijos – nuostabą ir vidinę prieštarą keliantis derinys. Kaip tapybiniame, intuicija ir pasąmonės refleksijomis paremtame paviršiuje išsitenka ir menininko kūrybos laisvė, jos gyvastis, iracionalumas, ir užprogramuotos medijos, kardinaliai pakeičiančios tikrovės suvokimą?
Panašūs klausimai neretai užduodami Lietuvoje gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei Irmai Leščinskaitei, kurios darbai eksponuojami Niujorko „Agora“ galerijos nuolatinėje ekspozicijoje.
Keletą savo inovatyvių paveikslų Irma Leščinskaitė pristato pasaulinės parodos EXPO 2017 Lietuvos paviljono lankytojų dėmesiui.*

Ilgus amžius dailininkui užteko drobės, teptukų ir dažų, kad gimtų žiūrovus šimtmečius jaudinantys kūriniai. Į Jūsų tapybą įsiveržė lazeriai, garsas, 3D (trimatės dimensijos) ir visokios kitokios technologinės vibracijos. Ką visi šie dalykai veikia Jūsų paveiksluose?

Per įvairius laikmečius kintant tapybos raidos stadijoms – ir dabar norint sukurti kūrinį – taip pat užtenka tų pačių priemonių, bet labai svarbu mąstymas, vidinė logika, kad kūrinyje atsirastų informacija, refleksija, nuorodos į kultūrą. Abstrakčioje tapyboje vaizdavimo „objekto“ nėra, jį pakeitė toks darinys kaip „beformės struktūros“. Tai reiškia, kad tapybos „objektu“ tapo postmoderniai, laisvai konstruojamų „kūrinio“ elementų grynųjų santykių laukas. Tapyba savo esybe yra tokia galinga, vitališka, plati, kad ji viską susiurbia į savo lauką: filosofija, autoritetų įtakos ir jų mintys bei darbai, kultūra, natūra, mąstymas struktūromis ir gali leisti paviršiuje atsirasti tokiems žaviems inkliuzams kaip realistinė miniatiūra, „atgyjanti“ animaciniu pavidalu planšetės ekrane naudojant išplėstinės realybės technologiją. Tapyba, būdama sunkiasvore, monumentalia ir daugiasluoksne informacijos prasme, gali komunikuoti ir su vaizdo bei muzikinės kompozicijos garso struktūromis, suteikiančiomis visam kūriniui greičio bei dinamikos, neprarasdama savojo tapatumo.

Kodėl tai domina žiūrovą? Ką jis randa, ar ką savo sielai iš Jūsų paveikslų gauna tokio, ko nebegauna iš, sakykime, Eduardo Manė kūrinio „Pusryčiai ant žolės“?

Žiūrovas individualiai suvoks vizualinius pojūčius žiūrėdamas į kūrinius. Eduardo Manė „Pusryčiai ant žolės“ ryškiais šviesos ir tamsos kontrastais, atviru žvilgsniu iš karto pagauna žiūrovo dėmesį, fokusas tiesiogiai nukreiptas į pirmame plane sėdinčią figūrą. Mano tapyboje nėra atviro ir tiesioginio jausmingumo, greitai pagaunančio žiūrovo mintį plokštumoje, veikiau vyrauja plastinis santūrumas, svarbi stabili struktūrų kompozicija – žiūrovui beveik nepastebima, bet paliekama ir nujaučiama. Paveikslas skleidžiasi jį apmąstant, stebint.

Kaip manote, ar ateities energiją ir ateities meną kuriančių žmonių nebejaudins  Leonardo da Vinči Monos Lizos paslaptingoji šypsena? Ar jie naujosiomis technologijomis atskleis tą „paslaptį“ ir romantikos šydo nebeliks?

Manau, kad žmogaus sąmonės struktūra, „kodas“ taip greitai nesikeičia, kaip sparčiai kintantys naujųjų technologijų greičiai. Žmogiškasis faktorius išliks. Naudojantis technologijomis įmanoma po milimetrą atskleisti dažo tepimo sluoksnius, išklotines, bet liks neapčiuopiama, nesugaunama, o tik žmogiškuoju jausmu juntama paslaptingoji šypsena.

Dirbate Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Sveikatos tyrimų ir inovacijų mokslo centre, kur esate jaunesnioji mokslo darbuotoja, ir dalyvaujate vykdant projektą, kurio tikslas ištirti, kokią įtaką žmogaus psichologinei relaksacijai ir socializacijai turi kūrybos procesas. Kodėl keliate sau tokius uždavinius? Kokie šios Jūsų veiklos rezultatai?

Tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas kūrybinio proceso, meno poveikio svarbai asmens psichologinei relaksacijai, socializacijos veiksniams, psichosocialinei integracijai, streso ir įtampos mažinimui. Tokiu būdu meno poveikis projektuojamas kaip terapinis procesas. Tiriama, kokią įtaką skirtingi meninio ugdymo būdai daro asmens kūrybinei saviraiškai ir socializacijai. Uždavinys – praktiškai patikrinti pasirenkamų meninės terapijos metodų (taškavimo, spalvos dėmių jungimo ir kt.) efektyvumą, siekiant didesnės ugdomųjų psichologinės integracijos ir reabilitacijos. Šiuo metu kuriama tyrimo metodika. Ši tyrimų sritis siejasi su mano tiriama disertacinio darbo tema.

Irma, pabūkite parodos lankytojams gide po savo paveikslų sluoksnius ir gelmes. Kokios istorijos juose slypi?

Parodoje EXPO 2017 pristatomi trys darbų ciklai. Norėčiau išskirti ir pabrėžti ypatingą atmosferą ir bendrą kūrybos rezultatą bendradarbiaujant ir kuriant kartu su labai talentingais menininkais – architektais Gerda Antanaityte, Andriumi Laurinaičiu bei kompozitoriumi Linu Rimša.

 

Pirmas pristatymas: lazerių technologija – tapyba. Lazerių technologija – lazerinių technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“, tapyba – Irma Leščinskaitė.

Lazerinių technologijų įmonėje „Brolis Semiconductors“ atlikta tapybos kūrinio lazerinių technologijų nuotrauka. Su trumpojo-vidutinio infraraudonojo ruožo kamera lazerinėmis technologijomis peršviesta gelminė paveikslo konstrukcija, matosi visi paveikslo kūrimo etapai, dažo dėjimo eiliškumo sluoksniai ir jų tepimo technika, kurie plika akimi nesimato. Žiūrovui atveriama galimybė pamatyti paveikslo kūrimo eiliškumą nuo pradinės kūrinio stadijos iki galutinio kūrinio vaizdavimo. Parodos metu eksponuojami abu paveikslo tipai: tapybos technologija sukurto paveikslo atvaizdas ir atlikta tapybos kūrinio lazerinių technologijų nuotrauka. Žiūrovui leidžiama suvokti ne tik plokštuminį paveikslo paviršių, bet ir patyrinėti gelminius paveikslo struktūros kompozicinius sluoksnius.

Antras pristatymas: tapyba – Irma Leščinskaitė, programinė įranga su išplėstinės realybės technologija – architektai Gerda Antanaitytė, Andrius Laurinaitis.

Didelio formato tapybos darbuose nutapyta realistinė miniatiūra atveria galimybę ją eksponuojant pasitelkti išplėstinės realybės (angl. augmented reality) technologiją. Tai leidžia įgyvendinti sumanymą – suteikti tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. Planšetėje ,,atgaivinamos“ aliejine technika nutapytos miniatiūros ir naudojantis technologijomis išplečiama paveiksluose reprezentuojama istorinė bei dabarties tikrovė. Skaitmenizuoto vaizdo-išplėstinės realybės kūrimui naudojamas atskirai nutapytų dvidešimties miniatiūrų kompozicinis junginys. Vaizdo istorijose pasakojama istorinės asmenybės sąsaja su praėjusiu ir šiuolaikiniu istorijos kontekstu. Mažoji realistinė miniatiūra atgijusi yra tarsi gyvybingas inkliuzas – judėjimo fokuso taškas neretai sunkiasvorėje daug faktūrų ir gylių atveriančioje tapyboje. Sukurta animacija papildyta garsiniais elementais – pirmajai miniatiūros pasakojimo istorijai garso takelis įrašytas Londono traukinyje, antrosios miniatiūros garso takelis įrašytas lankantis Šri Lankos džiunglėse, netoli geležinkelio bėgių.

Trečias pristatymas: tapyba, mixed media video, muzikinė kompozicija. Tapyba – Irma Leščinskaitė, muzikinė kompozicija – Linas Rimša.

Ekspozicijos metu į dalį paveikslo nukreipta projekcija, kurioje atgyja piešinys-tatuiruotė. Piešiniai (tarsi kandeliabrai) freskų fragmentuose vaizdo projekcijos būdu juda ant numatytos koloristinio paveikslo dalies, sudarydami grupes gyvybingai judančių piešinių fragmentų. Vaizdo projekcijos vaizdas ir Lino Rimšos sukurta muzikinė kompozicija visiškai tarpusavyje sinchronizuoti, jų abiejų sąveika pagrįsta tam tikromis bendromis (fraktalai, natų ir vaizdo elementų serijos ir t. t.) kompozicinėmis struktūromis laike. Garsas leidžia laike išskleisti plastinius tapybos sluoksnius, atverti vizualinius laukus. Instaliacijoje garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektūriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu.

Dėkoju už pokalbį ir įdomią ekskursiją po meno laboratoriją su lazerių, architektūros, programinės įrangos ir muzikinės kompozicijos palyda.

Galbūt tai kelias į ketvirtąją pasaulio suvokimo dimensiją, kurios egzistavimo už materialaus pasaulio ribų, kai dvasinė dimensija peržengia mūsų fizikiniais dėsniais išmatuojamą visatą, dailės inovatorius Salvadoras Dali ieškojo su astronomų, mistikų ir matematikų pagalba.

Poetas ir meno teoretikas Charles Tamko Sirato 1936 m. Paryžiuje pareikštame Dimensijų manifeste, kurį pasirašė kelių šalių menininkai, teigė, jog meno evoliucijoje literatūra išsiverš į plokštumą, piešimas – į erdvę, o skulptūra – į judesį, kad menas užkariaus keturių dimensijų erdvę. Žmogus vietoj stebėtojo iš šalies taps penkiamačiu meno kūrinio subjektu, veikiančiu uždaroje ir visiškai kontroliuojamoje kosmoso erdvėje. Deduktyvus praeičiai, induktyvus ateičiai ir gyvas dabartyje.

Kalbėjosi Zita Tallat-Kelpšaitė

 

Irma Leščinskaitė baigė tapybos, meno aspirantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, tapybos kursus pas JAV menininkus Nancy Spero, Leon Golub. Atstovauja „Agora“ galeriją Niujorke. Surengė 25 personalines parodas, dalyvavo 117 jungtinių parodų, meno projektų, simpoziumų Europoje. Šiuo metu studijuoja socialinių mokslų doktorantūroje, yra Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Sveikatos tyrimų ir inovacijų mokslo centro jaunesnioji mokslo darbuotoja, domisi meno sociokultūriniu kontekstu ir šiuolaikinių technologijų mene jungtimis. Daugiau negu dvidešimt metų dirba pedagoginį ir kūrybinį darbą.