LT   |   EN      Mano KU   |   
Klaipėdos universitete – Kalėdinės nuotaikos
22-12-2017

Klaipėdos universiteto Rektorato salėje buvo surengtos kalėdinių dekoracijų kūrimo dirbtuvėlės, vyko adventiniai pokalbiai. Renginyje dalyvavo Klaipėdos universiteto bendruomenė: dėstytojai, studentai, administracija. Dirbtuvėlėse susirinkusieji, padedami Botanikos sodo specialistų, iš įvairių medžiagų ir priemonių (eglių šakelių, šiaudų, kankorėžių, karoliukų) galėjo susikurti savo kalėdinę dekoraciją – nuo advento vainiko iki kalėdinės eglutės. Kol svečiai kūrė dekoracijas, mintimis apie adventą liaudiškoje pasaulėjautoje dalijosi Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto etnologijos mokslo doktorantas Žydrūnas Vičinskas.

Adventas – istorinė perspektyva

Pasak Ž. Vičinsko, lotyniškai adventus reiškia atėjimą. Adventas krikščionių religijoje nurodo laikotarpį, žymintį tarpsnį iki kūdikėlio Jėzaus gimimo. Pirmasis šio laikotarpio paminėjimas rašytiniame dokumente atrandamas ketvirtajame Saragosos Susirinkimo kanone 380 metais. Iš VII–VIII amžių liturginių skaitinių sužinome, kad tada kai kuriose vietovėse būta net šešių advento sekmadienių. Šiandien Katalikų Bažnyčioje adventas trunka beveik mėnesį, t. y. keturis sekmadienius. Ir liaudiškame kalendoriuje jis apytikriai skaičiuojamas nuo Šv. Andriejaus dienos, t. y. lapkričio 30 d., iki šv. Kalėdų. Adventas – tai krikščionių aktyvesnio dalyvavimo pamaldose, gilesnio susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Kalėdas. Kartu tai – saulėgrįžos laukimo tarpsnis.

Pažvelgę į ikikrikščioniškąją tradiciją, pamatytume, kad lietuviams ir prūsams adventas neegzistavo. Tačiau, remiantis rašytiniais šaltiniais, mūsų protėviai tuo laiku susirinkdavę draugėn atlikdavo aukojimo (padėkos) ritualus, skirtus seniesiems dievams. Pavyzdžiui, XVI amžiaus raštijoje užfiksuota, kad prūsai tuo metu dėkodavo dievams (Perkūnui, Pilnyčiui, Svaikstikui, Pergrubrijui) už gausų derlių ir prašydavo, kad ateinantys metai būtų dar maloningesni, be to, laikydamiesi tam tikrų apeigų aukojo ožį. Lietuviai, Motiejaus Strijkovskio (1582) ir kitų XVI a. kronikininkų duomenimis, sutvarkę derlių, pagonišku papročiu aukojo dievui Žemininkui. Vėliau atvesdavo aukojimui tinkamų gyvulių – visų po patiną ir patelę: aviną, paršą, ožį, gaidį ir kt. Juos, kaip pagarbos ženklą, aukodavo Žemininkui.

Etnologo teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į apeigose naudojamą šieną. Apie šieno simbolinę prasmę ir vietą – tiek senuosiuose aukojimuose, tiek ant šiandieninio šventinio stalo – galima net atskirą paskaitą parengti. Tačiau šįkart pakaks pažymėti, kad tai gausos ir visokeriopo vaisingumo atributas. Specialisto teigimu, mūsų dienomis ant šventinio stalo dedamus šiaudus reikėtų traktuoti kaip ikikrikščioniškosios religijos ritualo reliktus, kurie įgavo naujų simbolinių prasmių. Krikščionybė ir jos įtvirtintas kalendorius gerokai pakoregavo mūsų senųjų švenčių laiką ir turinį. XIX–XX amžiaus pirmosios pusės liaudies kalendoriuje adventas – ūkinių darbų pabaigos, apsivalymo, susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių (vestuvių, krikštynų) metas.

Kalbant apie Adventą liaudiškos pasaulėjautos kontekste vertėtų įsiminti du raktinius žodžius – draudimai ir spėjimai. Kaip minėta, adventas sutampa su saulėgrįžos laukimu. Taigi tai yra naujų vilčių ar tam tikro perėjimo (lūžio) iš vieno būvio į kitą metas. Todėl manyta, kad šis laikas palankiausias įvairiems burtams ir spėjimams. Žmonės bandė numatyti, kaip atrodys ateinantys metai: ar bus didelis gyvulių prieaugis, gausus grūdinių kultūrų derlius ir pan. Bendruomenės vyresnieji stengėsi sužinoti, ar apskritai pavyks sulaukti kito derliaus, ar bus galima džiaugtis puikia sveikata; subrendusi jaunuomenė – sužinoti, ar pasiseks ateinančiais metais sukurti šeimą (ištekėti)? Čia gražiai matomi visi valstiečio kasdieniai džiaugsmai, rūpesčiai, apskritai esminiai žmogaus siekiai.

Nors gruodis buvo palankus miško darbams, tačiau per adventą žmonės vengdavo kirsti mišką. Tikėta, kad iš advento laiku nukirstų medžių rąstų susirentus trobą, joje dažnai lankysis dvasios, neduosiančios šeimininkams ramiai gyventi. O „advento malkos“ labai smarkiai degs ir jų liepsna, su trenksmu išėjusi pro kaminą, padegs trobą. Kitas liaudiškas tikėjimas, kad net karsto „advento lentomis“ daryti nevalia, nes tokio grabo lentas gali atrasti po kapines išmėtytas, o numirėlį – šalia kapo duobės gulintį.

Adventas – susitelkimo draugėn laikas

Adventui tradiciškai priskiriamos ramybės, susikaupimo kategorijos. Kita vertus, tai nereiškia, kad šiuo laikotarpiu liaudis visiškai nesilinksmino. Pasak KU doktoranto, etnologams yra žinoma, kad susirinkę vakaroti dzūkai eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Pagrindinė advento laikotarpio dainų tema – meilė, piršlybos, vedybos. Žemaičiai, vyskupo Motiejaus Valančiaus liudijimu, taip pat žaisdavo įvairius žaidimus, dainuodavo, jaunimas nevengdavo išdaigų. Toks elgesys interpretuotas įvairiai: vieni etnologai tai linkę laikyti linksmybe, kiti – rimtimi. Tačiau viena aišku, kad per adventą žmonės susiburdavo draugėn ir turiningai leisdavo laiką.

Kokia padėtis šiandien? Ž. Vičinsko manymu, šiuolaikiniame pasaulyje vyksta panašūs procesai. Laukiant šviesos atėjimo žmonės rengia teminius kalėdinius vakarėlius savo darbo vietose, susitinka su draugais, pažįstamais ir t. t. Ir šis Botanikos sodo renginys atskleidžia bendrą tendenciją, kad Klaipėdos universitete puoselėjamas bendruomeniškumas, nepamirštant svarbiausių ir gražiausių metų švenčių. Puikūs darbai, šventinės dekoracijos, pagamintos dirbtuvėlėse, papuošė ne tik mūsų namus, bet ir patį Klaipėdos universitetą. O etnologo Ž. Vičinsko įžvalgos padėjo geriau suvokti, kodėl šventinis laikotarpis žmonėms visais laikais buvo, yra ir bus svarbus.