LT   |   EN      Mano KU   |   
Pasirinkite teksto dydį
In memoriam Prof. habil dr. Guido Michelini  

Klaipėdos universiteto ir visos Lietuvos akademinę bendruomenę pasiekė skaudi žinia iš Parmos (Italija) – čia lapkričio  25-ąją staiga mirė Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas prof. habil. dr. Guido Michelini. 2000-aisis metais už aktyvią ir produktyvią mokslinę veiklą, susijusią su Mažosios Lietuvos problematika, jis buvo inauguruotas Klaipėdos universiteto Garbės daktaru. Nuo to laiko profesorius bemaž kasmet skaitė paskaitas Klaipėdos universiteto filologams, ne kartą  vadovavo baigiamųjų magistro darbų gynimo komisijai, nuo 2007 m. iki pat šiol buvo  aktyvus Klaipėdos universitete leidžiamo žurnalo „Res Humanitariae“ redakcinės kolegijos narys.

Profesoriaus G. Michelini ir jo žmonos Birutės Žindžiūtės-Michelini pastangomis nuo 2005-ųjų Parmos universitete buvo pradėtas skaityti savarankiškas lietuvių kalbos kursas – pirmas tokio pobūdžio kursas Italijos universitetuose (liūdnas sutapimas – šis kursas šių metų rudenį skaitytas paskutinis kartą, nes prof. G. Michelini 2021 m. pavasarį jau ketino nebedėstyti universitete ir išeiti į užtarnautą poilsį). Nuo 2000-ųjų  iki pat šiol profesorius aktyviai rūpinosi akademiniais studentų, bei dėstytojų  mainais tarp Parmos ir Klaipėdos universitetų.

Profesoriaus Guido Michelini bendrystė su Klaipėdos universitetu pastūmėjo jį link Mažosios Lietuvos liuteronų (protestantų) himnologinės tradicijos tyrimų. Per kiek daugiau nei dešimtmetį profesorius atskleidė šios tradicijos užuomazgas Reformacijos laikotarpyje (16 a.), parodė jos vystymosi raidą filosofinių-teologinių srovių – ortodoksijos, pietizmo, racionalizmo (apšvietos) laikotarpiuose (17-18 a.), ir kaip toji tradicija įgavo savo galutinę išraišką suformavus trečiąją oficialaus Mažosios Lietuvos giesmyno dalį (19 a.). Šia tematika G. Michelini publikavo net vienuoliką monografijų, daugybę mokslinių straipsnių, taip pat šaltinių publikacijų, apie M. Mažvydo (2000, 2007 m.), J. Bretkūno (2001, 2005 m.), L. Zengštoko (2004, 2005 m.), J. Kleino (2004 m.), J. Berento (2008 m.), K. G. Keberio (2008 m.) giesmynus, svarbiausius jų tekstus bei melodijas. G. Michelini taip pat tyrė ir taip vadinamus neoficialiuosius šio Rytų Prūsijos regiono giesmynus – Psalmių knygas (2009 m.) bei lietuvininkų tarpe populiarius M. Pipiro giesmių rinkinius (2010 m.). Toks specifinis ir chronologiniu požiūriu platus tyrimų laukas, atvėrė G. Michelini galimybę apibendrinti studijų rezultatus ir parašyti pilną Mažosios Lietuvos giesmynų istoriją (2009 m.).

G. Michelini pasirinkta sritis iki šiol buvo mažai tyrinėta, o tie, kurie tyrė vieną ar kitą jos aspektą, neturėjo galimybių pasinaudoti visais reikalingais autentiškais šaltiniais lietuvių, vokiečių ir kitomis kalbomis. G. Michelini giesmynų studijose surado visus išlikusius originalius šaltinius (dalis jų yra bibliotekinė retenybė), nustatė lietuviškų tekstų kilmę, palygino jų turinį bei supažindino skaitytoją su giesmynų parengimo religine aplinka. Antrinės literatūros sąrašas mokslininko darbuose yra neženklus, todėl autoriaus publikuoti darbai pasižymi moksliniu unikalumu, tikslumu, kokybe (apie tai liudija ir gausus pozityvių recenzijų skaičius).

2011 metais prof. Guido Michelini iniciatyva pradėtas, o 2012 metais ir sėkmingai užbaigtas projektas, kuriame dalyvavo Parmos universitetas, Klaipėdos universitetas, Pjeve d’Alpago savivaldybė bei Beluno miesto biblioteka. Projekto rezultatas – pirmą kartą lietuvių kalba publikuota šaltinis – Michele Bianchi, pasivadinusio Alberto Vimina slapyvardžiu, knyga „Lenkijos pilietinių karų istorija“ („Historia delle Guerre civili di Polonia“, Venezia, 1671).

Profesoriaus, Klaipėdos universiteto Garbės daktaro G. Michelini pedagoginė  ir mokslinė veikla yra ir visiems laikams liks reikšmingu indėliu į Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos humanitarinius mokslus, o jo nepaprastas darbštumas, kuklumas ir geranoriškumas, meilė Lietuvai – visiems sektinas pavyzdys.

Klaipėdos universiteto bendruomenė liūdi drauge su velionio artimaisiais ir reiškia nuoširdžią užuojautą.