LT   |   EN      Mano KU   |   
Dalintis rūpesčiais: Jūrų ekologė dr. Rasa Morkūnė

Koks jūsų darbo pobūdis?

Esu Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja. Jame, kaip įprasta jūros tyrimų srityje, dominuoja vyrai. Džiaugiuosi, kad tai žinau tik iš statistikos – kasdieniniame darbe ir bendravime su kolegomis to nejaučiu.

Jūsų mokslinė karjera

Prieš dvejus metus apgyniau Ekologijos ir aplinkotyros mokslo krypties daktaro disertaciją tame pačiame universitete, kur dirbu dabar. Mano studijos doktorantūroje prasitęsė dėl motinystės atostogų, kurios Lietuvoje paprastai trunka dvejus-trejus metus.  Kaip įprasta mokslo pasaulyje, per motinystės atostogas stengiausi nenutolti nuo mokslinių veiklų: tęsiau mėginių rinkimą, rengiau juos tyrimams ir analizavau rezultatus. Leisdama laiką namie su mažyliu, stengdavausi atrasti laiko rašyti mokslinius straipsnius. Pirmuosius mėnesius sūnų migdydavau ne lauke, o namuose. Tokiu būdu sutaupydavau valandą skaitymui ar rašymui. Ar viską suspėti įmanoma? Na, kartais pavykdavo. Tačiau, kaip ir kitos mamos, greta tyrimų, turėjau labai daug kitokios veiklos. Aš vis dar prisimenu vidinę kovą, kai reikėjo dalinti laiką tarp rūpinimosi vaikučiu ir tuo pat metu gilintis į ilgai lauktus ir tik ką gautus laboratorijos analizių rezultatus, kurie mane tikrai domino.

O kaip apibūdintumėte savo pareigas šeimoje?

Vyras dirba mokslo darbuotoju tame pačiame institute. Be to, jis dirba dar ir kitoje įstaigoje. Kūrėme šeimą, būdami doktorantais, ir turėjome nemažai su mūsų veikla susijusių stresinių situacijų, pareigų ir problemų. Manau, kad mūsų sūnus neblogai išmano laboratorijų darbo, mėginių rinkimo, stebėjimų ir konferencijų specifiką. Net jei tiesiogiai neaiškiname, jis klausosi ir pats susirenka informaciją.

Kai sūnus buvo mažas, problemų mums kėlė nuolatinės ligos. Įstrigdavau namuose ilgam, kai vyras negalėdavo manęs pakeisti. Teoriškai namuose galėdavau analizuoti duomenis, skaityti bei rašyti straipsnius, tačiau visi, kas turi vaikų, žino, kad tai praktiškai neįmanoma. Kai vaikas sirgdavo, dažnai ir patys apsirgdavome.

Šiuo metu mums sekasi puikiai. Tik svarstau, kaip pasikeis gyvenimas, kai sūnus pradės eiti į mokyklą (jau 2019 metų rudenį). Suprantu, kad mūsų veikla vis labiau priklausys nuo jo tvarkaraščio, nes jo „darbas“ nebebus toks lankstus, kaip darželyje.

Kas Jums padeda?

Laimei, mano tėvai gyvena tame pačiame mieste kaip mes, tad jie padeda rūpintis sūnumi (dažniausiai vieną savaitgalio dieną ar keletą valandų vakare darbo dienomis, kai prireikia – nors mama vis dar dirba pilnu etatu). Kur eidavau, kai sūnus buvo kūdikis, o aš rasdavau šiek tiek laisvo laiko? Dažniausiai į darbą, nes ten galėdavau padirbėti net vėlai vakare ar per savaitgalį. Manau, kad, išeinantiems į ilgesnes atostogas darbuotojams būtų idealu palikti darbo vietą ar sudaryti sąlygas ja dalintis su kolegomis. Man tai padėjo tęsti tyrimus, rašyti, užbaigti ir apginti daktaro disertaciją.

Kai išleidome vaiką į darželį,  mūsų gyvenimas sukosi aplink laikotarpį nuo devintos ryto iki penktos valandos vakaro. Tačiau kaip mokslininkai vis tiek vykdavome į kelių dienų komandiruotes. Keletą metų su vyru stengėmės derinti išvykas ir nekeliauti tą pačią savaitę: vienam išvykus, antrasis likdavo su sūnumi. Kai išvykdavome abu (daugiausiai vieną kartą metuose vykstame kartu, bet atskirai keliaujame gana dažnai), vaiku pasirūpindavo kuris nors iš senelių. Vis dėlto, stengiamės kuo mažiau naudotis senelių pagalba, nes taip trumpiname jų ir taip neilgas atostogas.

Su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

Per motinystės atostogas (kurios, primenu, Lietuvoje gana ilgos), kažkuriuo metu nustojau gauti elektronius laiškus iš darbovietės ir manau, kad tai nėra teisinga. Net kai grįžau į darbą, prireikė laiko atgauti į tą pačią informacinio bendravimo stadiją. Manyčiau, kad mokslo įstaigos turėtų nuolat informuoti kolegas (studentus ar tyrėjus, tėčius ar mamas) darbo klausimais; net jei jie negali dalyvauti visuose moksliniuose seminaruose ar kituose renginiuose, jie turėtų jaustis esą mokslinės bendruomenės dalimi. Gal šalyse, kur motinystės atostogos trumpesnės, ar vyresnio amžiaus mokslininkams tai nėra taip aktualu, tačiau šalyse su ilgesnėmis atostogomis ir jaunais mokslininkais – tai labai svarbu. Mamos ir tėčiai namuose randa laisvo laiko, kad pasidomėtų žiniomis, pažiūrėtų televizorių ar patikrintų Facebook’ą. Tačiau tą patį laiką galima išnaudoti skaitant mokslinius straipsnius, tikrinant elektroninius laiškus, skaitant apie įdomius mokslinius seminarus ar net bandant dalyvauti kai kuriuose iš jų, net jei tokie pasirengimai prilygsta kelionei į Mėnulį…

Kaip suderinate pareigas šeimoje ir darbe?

Kartais, kai mums to labai reikia, sūnumi pasirūpina giminaičiai kaime. Laimei, jis mėgsta viešėti pas juos, mėgsta pasilikti ir pas senelius. Mums pasisekė, nes sūnus labai supratingai žiūri į mūsų keliones ir pareigas darbe, kurios kartais užima mūsų vakarus, savaitgalius ar atostogas. Jis tik nori iš anksto žinoti, su kuo pasiliks tuo metu. Atrodo, kad jis panašus į mus –  pasirengęs sutikti visas galimybes ir iššūkius.

Kai galima, imame jį kartu: pavyzdžiui, jis aplankė mane ilgesnės stažuotės metu. Prieš iškeliaudama ar tarp ilgesnių kelionių, stengiuosi praleisti su sūnumi daugiau laiko. Aiškiname jam, ką veikiame, kodėl ir kur: tai padeda bendrauti ir parengia jį laikiniems pokyčiams jo gyvenime.

Ar norėtumėte dar ką nors pasakyti šia tema?

Institute kai kurie mūsų darbuotojų vaikai ateina čia kiekvieną dieną. Vasarą tokių vaikų, praleidžiančių institute bent kelias valandas, skaičius padidėja. Matydama juos lakstančius aplink ir stebėdama sūnų, atrenkantį žaislus, kad galėtų neštis ir kelias valandas pažaisti tėvelių darbe, pasiūliau institute skirti vietos žaislams ir žaidimams. Parašiau elektroninius laiškus vaikų turintiems kolegoms pasiūlydama atnešti žaislų ir įkurti žaidimų kampelį. Kartais matau vaikus žaidžiant su suneštais žaislais, tačiau dažniau jie leidžia laiką tėčio ar mamos kabinete, ruošia namų darbus (tikėkimės!), plepa su draugais, stato pilis iš kėdžių ar žaidžia su planšetėmis, mobiliaisias telefonais. Jei „vaikų kampelis“ būtų jaukesnis, jis galėtų atrodyti patrauklesnis mažiesiems ir jie smagiai praleistų ten tas kelias valandas.

Džiaugiuosi, kad direktorė su kolegomis palaikė „žaislų kampelio“ idėją ir suprato, kad jis reikalingas. Toks kampelis gali praversti doktorantams ar mokslo darbuotojams, kurie augina mažylius, bet kartais nori ateiti į seminarą ar susirinkimą. Vaikų priežiūra konferencijų ar vykdomų projektų partnerių susitikimų metu taip pat būtų puikus dalykas. Ją ne taip sunku organizuoti, ypač per didesnius mokslinius renginius. O kai kuriems mažus vaikus auginantiems mokslo darbuotojams vaikų priežiūros paslauga yra vienintelė galimybė juose dalyvauti.

Nuoroda į originalų straipsnį

Daugiau įkvepiančių jūros mokslų ir technologijų srityje dirbančių moterų ir šeiminiais įsipareigojimais besidalinančių šeimų istorijų galima rasti internetiniame dienoraštyje http://www.oceanblogs.org/balticgender/. Interneto dienoraštis publikuojamas įgyvendinant lyčių lygybei Baltijos šalių jūrų tyrimų organizacijose užtikrinti skirto projekto „Baltic Gender“ veiklas.

Projektas „Baltic Gender“ finansuojamas Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizon 2020“ lėšomis, dotacijos Nr. 710363.