Archive by Category "Naujienos"

Klaipėdos universitetas geopolitiniame kontekste

Dr. Vytautas Jokubauskas
Klaipėdos universiteto
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto
vyresnysis mokslo darbuotojas

Klaipėda Lietuvos kontekste yra kitoks miestas – išskirtinis, su savais privalumais ir nebūtinai geresnis nei kiti. Jo savitumą pabrėžia išskirtinai tik mūrinė architektūra, gyventojų sudėtis (tai daugiatautis miestas) ir, žinoma, jūrinis klimatas: žiemą čia visada šilčiau ir drėgniau, vasarą – gaiviau. Jūriniai vėjai ir visus metus žaliuojantys pušynai leidžia mėgautis švariu oru. Bet tai tik apgaulinga idilė, paremta peizažais ir buitiniais gyvenimo vaizdais.

Kartu tai vėliausiai prie Lietuvos valstybės prijungtas miestas, pirmą kartą – tik 1923 m. Vienintelis Lietuvos uostas, kurio dėka šalis yra tranzitinė krovinių vežėjams, užsitikrina energetinę nepriklausomybę. Miesto ir krašto istorija sudėtinga, vingiuota, ypač XX amžiuje. Po 1923 m. karinės akcijos, istoriografijoje vadinamos sukilimu, uostamiestis prijungtas prie Lietuvos, viešai deklaravus, kad susijungė dvi tos pačios lietuvių tautos dalys iš Didžiosios ir Mažosios (Prūsijos) Lietuvos.

Tačiau, atsidūrę vienoje valstybėje su „žemaičiais“, taip tarpukariu Klaipėdos krašte su paniekinama potekste vadinti iš Didžiosios Lietuvos atvykusieji, ne visi krašto vietiniai gyventojai tryško džiaugsmu. Laikinosios sostinės ir Klaipėdos (šio tada autonominio krašto politinė atskirtis) nesusikalbėjimas, dezintegraciniai procesai, Vokietijos kišimasis nulėmė, kad 1939 m. kovo mėnesį vietos gyventojai su džiaugsmu sutiko Trečiojo Reicho karines pajėgas, o Kauno vyriausybės valdininkai ir kariuomenė skubiai evakavosi. Vėliau Lietuva okupuota, vyko Antrasis pasaulinis karas (beje, Rusija iki šiol teigia, kad Klaipėda turi priklausyti ne Lietuvai, o jai: 1990–1991 m. buvo kilęs tikras vajus sovietams spaudžiant Lietuvą arba atsisakyti nepriklausomybės siekio, arba Klaipėdos ar net Vilniaus kraštų), Klaipėda liko apgriauta ir beveik be gyventojų.

Po karo prasidėjo naujas miesto kūrimo etapas, beveik nuo nulio formavosi naujoji miesto visuomenė. Pirmuosius dešimtmečius po karo čia dominavo rusakalbė bendruomenė, susiformavusi iš įvairių SSRS kampelių atvykusių skirtingų tautybių žmonių pagrindu. Lietuvių dalis mieste pirmą kartą 50 proc. ribą perkopė tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje, o dominuojanti tapo tik po 1990 m.

Kokia gi šiame kontekste Universiteto padėtis? Pirmiausia nusikelkime į tarpukario laikus ir priminkime skaitytojui, kad pirmos dvi aukštosios mokyklos (institutai) – Prekybos ir Pedagogikos – Klaipėdoje įkurtos 1934 ir 1935 m. Daugelis nustebs perskaitę 1936 m. dienraščio „XX amžius“ straipsnio antraštę ir tekstą, juk formaliai laikoma, kad Klaipėdos universitetas (KU) įkurtas 1990 m. spalio 5 d. prof. Vytauto Landsbergio (Klaipėdos universiteto Garbės daktaro) pasirašytu nutarimu, sujungus mieste jau veikusius aukštųjų mokyklų fakultetus. Tačiau 1936 m., t. y. prieš 54 metus iki jo formalaus įkūrimo, jau rašoma apie Klaipėdos universitetą. Koks gi kontekstas? Ogi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, rašytojas, menotyrininkas, literatūros kritikas ir istorikas Jonas Grinius savo straipsnyje „Klaipėdos universitetas“ („XX amžius“, 1936, Nr. 25) pagrindė būtinybę Klaipėdoje kurti universitetą, kurį, jo nuomone, turėtų sudaryti 4 fakultetai: Evangeliškosios teologijos, Ekonomikos, Humanitarinių mokslų ir Technikos. Teigiant, kad „vėliau jis dar galėtų būti papildytas Muzikos fakultetu, kuris Europoje neįprastas, bet kuris Amerikoje yra praktikuojamas“. Siūlyta Evangeliškosios teologijos fakultetą kurti atkeliant šios krypties studijas iš Kauno (kaip katalikiško miesto) į Klaipėdą (protestantišką). Už tai aktyviai pasisakė prof. kunigas Vilius Gaigalaitis. Į uostamiestį siūlyta kelti VDU Humanitarinių mokslų fakultetą ir jį sujungti su Pedagogikos institutu. Iš VDU perkelto Teisės fakulteto Ekonomikos skyriaus ir Klaipėdoje veikusio Prekybos instituto pagrindu kurti KU Ekonomikos fakultetą. O Kaune planuotą statyti Technikos fakultetą kurti Klaipėdoje, nes „Kaune tie brangiai kaštuoją pastatai bus tik vertingi kaip tokie, tuo tarpu nukelti į Klaipėdą jie nukreiptų į save suvokietinto jaunimo akis ir drauge patrauktų būrius Didžiosios Lietuvos studentų“. Taigi universitetas – ne tikslas, o jo siekimo priemonė.

Profesoriaus teigimu, norint, kad „Klaipėda – Lietuvos plaučiai – pasveiktų ir stipriai suaugtų su visa Lietuva“, universitetas Klaipėdoje būtinas, jo įkūrimas „būtų nuoseklus vykdymas tų tendencijų, kurios stipriai ėmė reikštis Lietuvos visuomenėje ir mūsų vyriausybės politikoje“ – kuo daugiau lietuviškų kultūros ir mokslo įstaigų kurti uostamiestyje. Baigdamas J. Grinius rašė, kad Klaipėdoje įkurti universitetą nebus lengva, tačiau „reikia atminti, kad lengvi sumanymai dažnai duoda ir menkus rezultatus. O jų norime didelių. Tad duokime Klaipėdai universitetą“.

Šio sumanymo įgyvendinti tarpukariu nespėta, nors aukštojo mokslo institucinė plėtra Lietuvoje vyko sparčiai. Prasidedant Pirmajam pasauliniam karui (1914–1918 m.), t. y. lygiai prieš šimtmetį, Lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Tarpukariu įkurta dešimt: Vytauto Didžiojo universitetas (1922 m.), Žemės ūkio akademija (1924 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m.), Respublikos pedagoginis institutas (1935 m.); Veterinarijos akademija (1936 m.); Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1938 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.) ir Vilniaus universitetas (1940 m.). Tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3 mln. gyventojų.

Net ir sovietmečiu Klaipėda neliko be aukštojo mokslo: buvo įkurti keli fakultetai (filialai). 1959 m. įsteigtas Kauno politechnikos instituto (KPI) padalinys, vėliau pedagogų ir menininkų rengimo aukštųjų mokyklų padaliniai. Galima numanyti, kad Pedagogikos ir Menų fakultetų įkūrimas uostamiestyje labai prisidėjo prie šio miesto gyventojų sudėties pokyčių, kuri iki šiol išlaiko tą tendenciją. Todėl šiandien tai – ne Narva ir ne Daugpilis, nors galėjo būti.

Lietuviškumas paėmė viršų, o humanitarų ir įvairių sričių menininkų kuriama atmosfera kūrė miesto tapatybę. Miesto tiesioginiame valdyme jau ne vieną kadenciją tiesiogiai (koalicijoje su liberalais) dalyvauja „Politinė partija rusų aljansas“. Surastas dialogas, visi jaučiasi miesto dalimi, išlaikoma pusiausvyra, tautų ir kultūrų susikalbėjimo atmosfera bei sveikas protas.

Svarbu akcentuoti, kad pusiausvyra greitai gali būti pažeista, nes Klaipėdos universitetas, keli šimtai jo mokslininkų ir tūkstančiai buvusių bei esamų studentų yra labai svarbūs, nenorint išderinti esamos padėties. Visoje Lietuvoje, kaip, beje, ir kitose šalyse, ujami humanitariniai mokslai užima menką dalį (apie 8 proc. studentų), bet turi nacionalinę misiją – puoselėti tautos ir valstybės tapatybę (lituanistiką) Klaipėdoje, jie valstybei yra strategiškai svarbūs. Ne mažiau nei motorizuotas pėstininkų batalionas.

Simboliška, kad ir tarpukariu, ir po 1990 m. vienas svarbiausių lietuviškosios kultūros saugojimo ir puoselėjimo bastionų pramoniniame uostamiestyje įsikūrė tuose pačiuose pastatuose – raudonosiose kareivinėse. Tik tarpukariu jose buvo Lietuvos kariuomenės pulkas (tik jo dėka virš kareivinių 16 metų nenuplėšta plevėsavo trispalvė ir tai pakeitė realybę – Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, įgytas vienintelis neužšąlantis uostas), o dabar jį pakeitė kita „intelektualioji galia“ – Universitetas. Bet juk ir grėsmės, sakoma, kitos – hibridinės: propaganda, netikros naujienos (angl. Fake news), alternatyvūs faktai, dezinformacija, energetinio ir kibernetinio saugumo problemos.

1990 m. Klaipėdoje įvyko aukštojo mokslo proveržis, taip praktiškai įgyvendintas 1936 m. viešai išdėstytas siūlymas. Universiteto įsteigimo proga parlamente prof. Vytautas Landsbergis savo kalboje teigė: „Šiandien džiugi diena ne tik Klaipėdai, kas nekelia abejonių, bet ir visai Lietuvai. Mes įsteigėme ne tik dar vieną aukštąją mokyklą – dar vieną Universitetą, mes įsteigėme ypatingos svarbos Universitetą, ypatingos svarbos vietoje, kurioje Lietuvos Respublika tęsia nepriklausomos Lietuvos, 1923 metais atgavusios Klaipėdą amžinam suverenumui, darbą. Turime tęsti to krašto išvystymą, integraciją, vienybę su visa Lietuva. Jau senesniais laikais, prieš keliolika metų buvo padėtos pastangos Klaipėdos, to pernelyg industrinio, pernelyg techninio, miesto humanitarizavimui. Daug kas prisidėjo prie to, kad Klaipėdoje atsirastų įvairių aukštųjų mokyklų arba jų filialų. Vienoje iš jų ir man [prof. V. Landsbergiui] teko dirbti keletą metų, prisimenu tuos metus su šiltu jausmu ir džiaugiuosi dabar tuo, ką mes šiandien vieningai nutarėme.“ Ar tikrai profesoriaus įžvalgos apie šio pramoninio miesto integravimą ir humanitarizavimą jau atgyveno? Ar anūkas pakels ranką prieš savo visų gerbiamo senelio kūrinį?

1990 m. Klaipėdos miesto tarybos primininkas Vytautas Čepas taip argumentavo: „Klaipėdos universiteto idėja brendo Lietuvoje dar iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau fašistinė okupacija, Lietuvos sovietizacija neleido šiam svarbiam tikslui realizuotis. Tik prasidėjus Lietuvos valstybės atgimimui Klaipėdos universiteto įkūrimas iškilo kaip labai reikšmingas Klaipėdos krašto ir Žemaitijos kultūros bei mokslo reikalas.“ Kas pasikeitė po 27 metų, kad tai nebesvarbu? Manau, niekas. Tačiau „MOSTA“ darvinistams to nepavyksta suprasti.

1991 m. suformavus universitetą, jį sudarė 3 fakultetai ir 25 katedros, kurių dieninėse studijose studijavo 1 534 studentai. 1995 m. studentų skaičius jau siekė 2 835 dieninėse studijoje (iš viso 3 665), veikė 6 fakultetai. Tuo metu visose Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo tik 54 tūkst. studentų. 2016–2017 m. m. Klaipėdos universitetas (4 fakultetai, 2 institutai ir Menų akademija, iš viso juose – 27 katedros) pradėjo su 4 127 studentais (iš jų – 195 užsieniečiai: 81 Erasmus+ ir 114 laipsnio siekiančiųjų). Studentų priėmimas stabilizavosi: 2015 m. iš viso priimtas 1 081 studentas (į visas studijų pakopas), 2016 m. – 1 287, baigė 1 285. Taigi priimtųjų ir absolventų skaičiai 2016 m. susilygino. Palyginkime: Daugpilio universitete iš viso yra 2 200 studentų, Liepojos – 1 440, Žilina (Slovakija) – 6 400, Vasa (Suomija) – 5 000 ir t. t., nors, žinoma, visi jie a priori „nekokybiški“, nes per maži. O štai Meksikos nacionaliniame autonominiame universitete yra 141 940 studentų, tokį pas mus regione sukurti pavyktų tik sujungus visus Lietuvos ir Latvijos universitetus. Ir ką daryti?

Akivaizdu – kiekybinis proveržis (kurį paskatino ir liberalų „krepšelių“ reforma, taip pat vadinta aukštojo mokslo reforma ir vykdyta buldozerio principu), kai pasiekta 9 000 studentų riba, Klaipėdoje baigėsi. Liko tik kokybė, jūrinė specializacija ir dar tarpukariu suformuota misija – mieste ir regione būti ne tik mokslo, žinių bei lituanistikos židiniu, bet ir bastionu Vakarų Lietuvoje. Deja, atėjo laikai, kai už Tėvynę ir dėl Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetų kovoti reikia jau net su sava – Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir gal net ją remiančiu, mūsų pačių išrinktu Seimu.

Kas gali įvertinti ir paskaičiuoti, kokį poveikį visam daugiataučiam uostamiesčiui turi keli šimtai įvairių mokslų daktarų (2016 m. buvo 91 menininkas ir 529 tyrėjai, iš jų 52 proc. – fizinių biomedicinos ir technologinių mokslų, 48 proc. – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai; 76 proc. – mokslų daktarai), tarp jų – 86 doktorantai ir pusšimtis profesorių: filosofai, etnologai, istorikai, filologai, muzikologai, psichologai, edukologai, sociologai… Kas gali išmatuoti ir palyginti jų išsakytų minčių, straipsnių, knygų apie miestą, viešųjų diskusijų, politinių debatų poveikį tvariai ir darniai miesto bei regiono raidai. Negi norime, kad 200 km atstumu nebūtų nė vieno akademiko (Lietuvos mokslų akademijos nario) ar profesoriaus? Tik Klaipėdos universitete yra ir vienų, ir kitų. Kol kas.

Bet „profesionalai“ sako, kad etnologus, filologus, istorikus ir kt. būtina rengti arba masiškai, arba iš viso nerengti. Įdiegtas minimalių grupių principas ir mažiausiai mokslo sričiai – humanitarams, kurie Lietuvoje sudaro tik apie 7–8 proc. studijų, ta riba didžiausia – 15. Ko tuo siekiama, sunku suvokti. Kokybės! Kokios? Kodėl geriau, kad profesorius mokys 15 istorikų ar filosofų nei, tarkim, 14 ar 10 (būtent tiek – mažiausiai 10 studentų grupėje, remiantis „profesionalų“ Vyriausybės ministrės nutarimu, reikia, kad kokybiškai būtų rengiami informatikai, chemikai, inžinieriai…)? Kodėl universitete galima kokybiškai parengti 10 inžinierių, o ne 10 filosofų? Juk ta reforma dėl „kokybės“! Ar ne taip?.. Turbūt ne. Tai tik socialinės inžinerijos eksperimentas su Lietuvos visuomene, ypač su jaunimu.

Būtų gerai, kad norimos vykdyti aukštojo mokslo tinklo reformos klausimus Vyriausybės darbo grupėje svarstytų ne tik elektros tinklų ir statybos bendrovių savininkai bei direktoriai, bet ir LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, Valstybės gynimo taryba, išvadas joms pateiktų VSD ir KAM 2-asis departamentas. Tada gal būtų aiškesnis vaizdas, kokia yra šio vienintelio universiteto Vakarų Lietuvoje misija ir kad ji neapsiriboja tik studentų lavinimu (kas labai svarbu, tai prioritetas), citavimo indeksų Scopus bei CA WoS privačių užsienio korporacijų duomenų bazėse siekimu (nors ir to niekas neatmeta) ar grynojo pelno (iš studijų ir mokslo) gavimu. Universiteto misija tikrai nieko bendro neturi su studentų skaičiumi pirmakursių grupėse.

Kalbame apie daug sudėtingesnius geopolitinius procesus. Timptelėję virvutę, ant kurios parašyta Klaipėdos universitetas, neigiamą poveikį po kelerių metų pajusime daugelyje sričių. Pasipraktikuoti „profesionalai“ galėtų prie LR Prezidentūros esančiame „Valstybės pažinimo centre“, ten ekspozicijoje sukonstruotas edukacijai skirtas įrenginys lankytojams padeda susivokti ekonominiuose procesuose (Klaipėdos universiteto kontekste kalbama apie geopolitines, politines, bendrai nacionalinio saugumo grėsmes, vienintelio uostamiesčio ir visos Vakarų Lietuvos raidos perspektyvas). Sugriauti daug proto nereikia, bet atkurti bus sunku, gal net ir neįmanoma – per vėlu. Juk tarpukariu nespėta Klaipėdoje buvusių dviejų aukštųjų mokyklų (institutų) išvystyti iki universiteto. Tada pritrūko ne supratimo ar pinigų, bet laiko. O ko trūksta dabar?

 

Užrašas po iliustracija:

Dėstytojo, rašytojo, menotyrininko, literatūros kritiko ir istoriko Jono Griniaus straipsnis „Klaipėdos universitetas“ publikuotas 1936 m. dienraštyje „XX amžius“ (Nr. 25). Jame autorius pagrindė būtinybę Klaipėdoje kurti universitetą – Klaipėdos universitetą, taip 54 metais aplenkdamas istoriją: de jure universitetas, sujungus kelis seniau įkurtus fakultetus, įsteigtas 1990 m. Universiteto steigimo aktą pasirašė prof. Vytautas Landsbergis – beveik idėjos bendraamžius (gimė 1932 m.).

Dėstytojo, rašytojo, menotyrininko, literatūros kritiko ir istoriko Jono Griniaus straipsnis „Klaipėdos universitetas“ publikuotas 1936 m. dienraštyje „XX amžius“ (Nr. 25). Jame autorius pagrindė būtinybę Klaipėdoje kurti universitetą – Klaipėdos universitetą, taip 54 metais aplenkdamas istoriją: de jure universitetas, sujungus kelis seniau įkurtus fakultetus, įsteigtas 1990 m. Universiteto steigimo aktą pasirašė prof. Vytautas Landsbergis – beveik idėjos bendraamžius (gimė 1932 m.).

Konkursas Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos ir Lietuvių fondo Mykolo ir Amalijos Jagučių stipendijoms gauti

Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos vardinė stipendija 2017/2018 studijų metais skiriama Klaipėdos universiteto Ekonomikos studijų programos pirmosios pakopos 3-4 kursų studentams savo darbuose nagrinėjantiems Klaipėdos ekonominės plėtros tematiką. Atrankos kriterijus – aktyvi mokslinė ir visuomeninė veikla, socialinis remtinumas. Studijų vidurkis nemažiau 8 balų. KU Rektoriui teikiami 4 kandidatai, kurie atrenkami fakultete Socialinių mokslų fakulteto dekano ir studentų atstovybės bendru sutarimu.

Studentas, kuriam skiriama stipendija, raštiškai įsipareigoja praktiką atlikti LEZ bendrovėje.
Lietuvių fondo Mykolo ir Amalijos Jagučių vardinė stipendija skiriama Klaipėdos universiteto Ekonomikos studijų programos pirmosios pakopos 3-4 kursų studentams ir antrosios pakopos 2 kurso studentams už labai geras akademines žinias, mokslinę ir visuomeninę veiklą. KU Rektoriui teikiamas vienas kandidatas, kuris atrenkamas fakultete Socialinių mokslų fakulteto dekano ir studentų atstovybės bendru sutarimu.


Dėl pretendavimo į stipendijas studentai turi kreiptis į dekanatą iki š. m. birželio 28 d.

Daugiau informacijos

Paskirtos Klaipėdos pramonininkų asociacijos vienkartinės stipendijos

Universiteto atrankos komisija, vadovaudamasi Klaipėdos pramonininkų asociacijos Tarybos 2007 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. 6 patvirtinta Klaipėdos pramonininkų asociacijos vienkartinių stipendijų Klaipėdos universiteto studentams skyrimo metodika, iš pateiktų penkių studentų kandidatūrų 2017 metais Klaipėdos pramonininkų asociacijos vienkartinėms stipendijoms gauti atrinko:

  • Lauryną Jovaišą, Socialinių mokslų fakulteto ekonomikos studijų programos 2017 m. absolventą už bakalauro baigiamąjį darbą „Klaipėdos miesto jaunimo verslumo skatinimo galimybių analizė“.
  • Valentiną Kulevičių, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorijos studijų programos 2017 m. absolventą už bakalauro baigiamąjį darbą „Jūrinės valstybės koncepcijos tarpukario Lietuvoje suvokimas ir problematika“.

Klaipėdos pramonininkų asociacija šiems studentams skiria 150 Eur dydžio vienkartines stipendijas.

Klaipėdos pramonininkų asociacijos vienkartinėms stipendijoms pretenduoti gali pirmosios, antrosios pakopų ir vientisųjų studijų baigiamųjų kursų pažangūs, visuomeniškai aktyvūs studentai, savo baigiamuosiuose darbuose nagrinėjantys Klaipėdos miesto ir regiono problematiką, verslo bei ekonominės plėtros aktualijas, galimybes ir perspektyvas.

Sveikiname stipendijų laureatus!

Telkiasi Vakarų Lietuvos regiono atstovai, susirūpinę Klaipėdos universiteto savarankiškumo išlaikymu

Šiuo metu sprendžiamas universitetų tinklo optimizavimo klausimas kaitina Lietuvos akademinę bendruomenę. Birželio 14 d. vykusiame Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje deputatai įregistravo 11 naujų aukštojo mokslo reformos pasiūlymų. Iš daugelio jų taip ir neaišku, koks bus Klaipėdos universiteto likimas. Vakarų Lietuvos regiono politikos, verslo ir mokslo lyderiai birželio 20 d. pateiks oficialų raštą Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei, Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui, Ministrui Pirmininkui S. Skverneliui, švietimo ir mokslo ministrei J. Petrauskienei, Lietuvos Respublikos Seimo nariams. Rašte pabrėžiama Klaipėdos universiteto svarba Vakarų Lietuvos regionui ir prašoma pritarti Vyriausybės pateiktam aukštųjų mokyklų pertvarkos planui, kuriame numatyta, kad Klaipėdoje bus išlaikytas savarankiškas universitetas, besispecializuojantis jūros mokslų srityje.

Siekia išlaikyti savarankišką Klaipėdos universitetą

Oficialiame rašte primenamos XVII Vyriausybės programoje numatytos prioritetinės sritys – regionų vystymas ir mokslo pertvarka, nuo kurių priklauso tvari šalies ekonomikos raida, socialinės atskirties ir emigracijos mažinimas. Oficialiame rašte teigiama: „Deja, šiandien stebime ne regionų vystymą, bet sumaištį tarp akademinės visuomenės keliantį chaosą dėl aukštųjų mokyklų pertvarkos. Vadinamąjį aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą bandoma kurti valdžios kabinetuose Vilniuje, akademinėms bendruomenėms ir regionų savivaldoms paliekant tik stebėtojų vaidmenį.“

Pastebima, kad aukštojo mokslo pertvarkos dėmesio centre – valstybiniai universitetai, tuo tarpu kolegijos ir mokslo institutai į diskusijų lauką beveik neįtraukiami. Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė savo metiniame pranešime kritiškai apžvelgė aukštojo mokslo pertvarkos problemas, jos teigimu, aukštojo mokslo reforma iš esmės nevyksta, o tai, kas siūloma, labiau primena nekilnojamojo turto dalybas. Pastarasis teiginys ypač tinka pajūrio rekreaciniam regionui. Oficialiame valdžios atstovams pateiktame rašte akcentuojama Klaipėdos universiteto svarba regionui: „Mus tikrai nuvylė paskutinioji universitetų „pertvarkos“ dėlionė, pagal kurią Klaipėdoje numatomas akademinis centras, pavaldus kuriam nors Vilniaus ar Kauno universitetui. Tokio plano įgyvendinimas turėtų neigiamų padarinių Klaipėdos regiono ir Žemaitijos kultūrinei, mokslinei bei technologinei raidai.“

Rašte, kuris skirtas Lietuvos Respublikos valdžios atstovams, pritariama, kad universitetams būtina kelti mokslo ir studijų kokybę. Tačiau tai turi būti daroma tikslingai telkiant intelektinius, kultūrinius ir finansinius išteklius, o ne chaotiškai griaunant ir skaldant akademinę bendruomenę: „Tenka tik apgailestauti, kad akademinės bendruomenės balsas taip ir neišgirstas, vis nepagrįstai akcentuojamos didelės administravimo išlaidos, kurios Klaipėdos universiteto biudžete 2016 metais tesudarė 8,6 proc.“ Klaipėdai, kaip svarbiam ekonominiam, kultūriniam ir infrastruktūriniam Vakarų Lietuvos centrui, tenka ypatingas vaidmuo formuojant darnų regiono ekonominį, kultūrinį ir socialinį visuomenės gyvenimą. Miestas be savarankiško universiteto šios misijos nepajėgtų įgyvendinti.

Kreipimąsi į Lietuvos valdžios atstovus dėl Klaipėdos universiteto vystymo perspektyvų pasirašė: Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika, Neringos miesto savivaldybės meras Darius Jasaitis, Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, Mažeikių rajono savivaldybės meras Antanas Tenys, Šilalės rajono savivaldybės meras Jonas Gudauskas, AB „Vakarų laivų gamyklos“ generalinis direktorius, Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentas Arnoldas Šileika, Klaipėdos LEZ valdymo bendrovės generalinis direktorius Eimantas Kiudulas, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas Vidmantas Dambrauskas, Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė Jolanta Braukylienė, Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Viktoras Krolis bei Laikinosios Vakarų Lietuvos regiono atstovų grupės „Į darnią Lietuvą Vydūno keliu“ pirmininkas, Seimo narys Algimantas Kirkutis.

Savarankiškas KU – Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vystymo siekis

Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Eimutis Juzeliūnas, komentuodamas pasikeitusią parlamentarų nuomonę dėl Klaipėdos universiteto savarankiškumo išlaikymo, apgailestavo, kad savo sprendimų motyvais politikai nelinkę dalintis: „Paskutinio Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje buvo įregistruota daug įvairių siūlymų, kurių didžioji dalis – Klaipėdos universitetas, kaip kurio nors kito universiteto padalinys. Tikėtina, kad dar ir Vakarų Lietuvos deputatų grupė tars savo žodį“, – vylėsi KU rektorius.

„Universitetai apskritai yra reikšmingi, atsižvelgiant į jų paskirtį, misiją ir vertybes, nesvarbu, tai būtų Klaipėda, Vilnius, Kaunas ar Oksfordas. Vakarų Lietuvos regionui svarbu turėti savarankišką universitetą dėl Klaipėdos strateginio energetinio vaidmens ir Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, vystymo. Patirtis rodo, kad įvairūs padaliniai ir filialai Lietuvoje yra daug mažiau gyvybingi dėl centralizuoto jų valdymo“, – savarankiško Klaipėdos universiteto svarbą komentavo E. Juzeliūnas.

KU rektoriui antrino ir Klaipėdos miesto meras V. Grubliauskas: „Universitetas yra viena iš tų uolų, ant kurių stovi Klaipėdos miestas, kuriuo požiūriu bežiūrėsime: akademiniu, ekonominiu, regiono patrauklumo ar stiprybės. Akademinė bendruomenė mieste yra vienas svarbiausių vystymosi aspektų, jeigu to nėra, regioną galime laikyti provincija.“

Klaipėdos rajono savivaldybės mero V. Dačkausko teigimu, Klaipėdos regionas be universiteto pasmerktas sunykti. Klaipėdos miestas, neturėdamas universiteto, liktų tik provincija, miestu be intelektinio potencialo: „Žmonės po studijų aukštosiose mokyklose grįžta į Klaipėdos rajoną. Jie kuria savo verslus, dirba savivaldybėje ir jos įstaigose, įvairiose privačiose įmonėse, žiniasklaidos priemonėse. Džiaugiamės Klaipėdos universiteto parengtais viešojo administravimo specialistais, socialiniais darbuotojais, visuomenės sveikatos specialistais, ekonomistais, pedagogais, menininkais ir žurnalistais.“

Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė J. Braukylienė taip pakomentavo situaciją: „Klaipėda yra toliausiai nuo sostinės nutolęs regionas. Tai vienas svarbiausių pramonės regionų ir Lietuvos vartai į pasaulį. Tai vienintelis Lietuvos uostas, kuriame sukuriama proporcingai didelė pridėtinė vertė valstybei. Čia veikiantis verslas visomis prasmėmis tik augs, tobulės, automatizuotis ir robotizuosis. Klaipėda siekia ekonominio proveržio, rengiama jo strategija, manau, kad be Klaipėdos universiteto šių darbų atlikti nepavyks.“

Oficialus raštas

KU vyksta praktiniai mokymai mokytojams

Birželio 20-21 dienomis Jūros tyrimų atviros prieigos centro Jūros chemijos ir Jūros ekosistemų laboratorijų darbuotojai veda praktinius mokymus mokytojams skirtų vasaros kursų metu: 20 dieną Gamtos, biologijos, chemijos, fizikos, geografijos, matematikos, informacinių technologijų ir kitų dalykų mokytojams, 21 dieną  – pradinių klasių mokytojams. Mokymų tema – „Aplinkos tyrimai pajūryje: nuo planktono iki oro“.

Tikslas: tobulinti mokytojų kompetencijas, padėsiančias ugdyti mokinių gebėjimus mokytis tyrinėjant įvairiuose aplinkose. Programos uždaviniai: išbandyti įvairias aplinkas siekiant integralaus ir kryptingo mokymosi; rasti sprendimus, kaip, kompleksiškai ugdant mokinių gebėjimus, siekti mokinių domėjimosi tyrinėjimu ir mokslu.

Bus tęsiami Medvėgalio archeologinio komplekso moksliniai tyrimai

Pagal Klaipėdos universiteto ir Šilalės rajono savivaldybės 2016 m. kovo 17 d. pasirašytą sutartį Medvėgalis, kaip didžiulis beveik netyrinėtas archeologijos paminklų kompleksas, pasirinktas bendrų archeologinių praktikų vieta. Jose dalyvauja Klaipėdos universiteto studentai, Šilalės rajono savivaldybės rajono moksleiviai. Medvėgalio tyrimų projektas turi 3 tikslus: mokamąjį (jaunimo supažindinimas su šiuolaikiniais archeologiniais tyrimais), mokslinį (duomenų apie komplekso raidą surinkimas) ir paveldosauginį (komplekso sudėtinių dalių ir jų užimamų teritorijų identifikavimas).

2016 m. birželio 27 d. – liepos 9 d. buvo žvalgomos šio išskirtinio archeologinio komplekso atskiros sudėtinės dalys, tiriama paslaptingoji Medvėgalio kūlgrinda, aiškinamasi aukščiausio Žemaitijos kalno praeitis. Tyrimų metu identifikuota Medvėgalio kūlgrindos vieta (tai, kas ja buvo laikoma) bei nustatyta, kad Medvėgalio kalnas taip pat yra piliakalnis. Naudojant kalamąjį zondą ir magnetometrą Pilies kalne atlikti žvalgymai leido nustatyti sudėtingą šios pilies raidą ir parinkti vietą kitų metų tyrimams. Šiuos duomenis patvirtino prof. dr. Harry Jol iš Wisconsin-Eau Claire universiteto (JAV) atlikti piliakalnio aikštelės žvalgymai georadaru.

Š. m. birželio 19 d. – 30 d. numatomi tolesni Medvėgalio archeologinio komplekso archeologiniai tyrimai, koncentruojantis į jo centro – piliakalnio pažinimą. Šįkart kasinėjimai numatomi komplekso centrinėje dalyje – piliakalnio aikštelėje. Dviejų savaičių trukmės ekspedicijoje dalyvaus KU studentai bei Laukuvos Norberto Vėliaus ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijų mokiniai. Ekspedicijos vadovas KU BRIAI vyresnysis mokslo darbuotojas Istorijos ir archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Zabiela.

Visi, norintys iš arčiau susipažinti su Medvėgalyje vykdomais tyrimais, laukiami darbo dienomis nuo 10 iki 18 val. (pietų pertrauka 14–15 val.).

Iškilmingai įteikti „Išmanusis miestas III“ apdovanojimai

Naująjį Lietuvos veidą jau trečius metus kuriantis projektas šiemet sulaukė ypatingo Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų susidomėjimo. Jam savo projektus rengė net devyniolika komandų, beveik šimtas studentų iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus Dailės akademijos, Kauno Technologijos universiteto, Klaipėdos universiteto, Klaipėdos Valstybinės kolegijos  bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos.

Šiemet žurnalo “STRUCTUM” rengiamas projektas “Išmanusis miestas III” tapo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ partneriais. „Jūsų veikla ypač svarbi siekiant reikšmingų socialinių pokyčių visos šalies gyvenime“, – projekto dalyviams ir rengėjams sako šalies vadovė.

„Išmanusis miestas III“ – tai Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų siūlymas gražinti ir gerinti Šiaulių, Ukmergės, Akmenės ir Jonavos rajonų savivaldybių teritorijas. Pastarosios įsipareigojo nugalėjusį studentų projektą paversti realybe. Aukštųjų mokyklų architektūros, statybos, inžinerijos ir kitų programų studentų grupės, pasirinkusios po vieną iš keturių savivaldybių pateiktų tikslinių teritorijų, kūrė detalizuotus projektinius pasiūlymus, atspindinčius miesto poreikius, finansines galimybes, susisiekimo ir inžinerinius sprendimus. Savo darbuose jie turėjo panaudoti informacinių technologijų srautą ir pasiūlymus motyvuotai integruoti konkurso partnerių pateiktus produktus. Komandų darbus vertino autoritetinga komisija: žinomi architektai, urbanistai, universitetų dėstytojai, nekilnojamojo turto, statybų rinkos, ministerijų bei savivaldybių atstovai.

Konkurse dalyvavo trys Klaipėdos universiteto komandos ir visos pelnė prizus:

Trečioji vieta, komisijos sprendimu atiteko, Klaipėdos universiteto komandai Nr. 1. (Monika Veliūtė, Kotryna Budvytytė, Karolina Gerikaitė, Kamilė Vaičiūnaitė, Jon Hernandez Arretxe, Tomas Šiaulytis, Audrius Kondrotas, Andželika Rimkuvienė, Denny Wonder, Manpreet Singh), projekto vadovai: doc. Ramunė Staševičiūtė, lekt. dr. Inga Urbonaitė, lekt. Gerda Antanaitytė, mokslo ir meno prorektorė doc. dr. Rita Vaičekauskaitė. Komanda projektavo Jonavos rajono savivaldybėje esančią teritoriją prie I-ojo tvenkinio.

Antrosios vietos nugalėtoja tapo Klaipėdos Universiteto komanda Nr. 2. (Deimante Kubilaitė, Tadas Astrauskas, Gintarė Dilginaitė, Tomas Silkinis, Beata Žymančiūtė, Antanas Velavičius), vadovaujamaja dr. Jevgenijos Rutės. Komanda projektavo Akmenės rajono savivaldybėje esantį sveikatingumo kompleksą.

Kompanija „Technonicol“ 1000 eurų premiją įteikė Klaipėdos universiteto komandai Nr.3, už geriausio stogo sprendimą. Komanda projektavo Jurgaičių (Domantų) piliakalnio (Kryžių kalno) teritorijos su prieigomis sutvarkymas. Komandai vadovavo: doc. dr. Rita Vaičekauskaitė, doc. Ramunė Stasevičiūtė, Eglė Dučinskienė.

Artėjant mūšiui Seime dėl aukštojo mokslo Lietuvoje

Dr. Vytautas Jokubauskas
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto
Vyresnysis mokslo darbuotojas

Stebime jau nežinia keliolikto sezono muilo operos „mokslo reforma“, antros serijos „Penkių armijų mūšis“ Lietuvos Respublikos Seime pradžią. Visi telkia ir rikiuoja pajėgas, drąsina save bei prijaučiančiuosius įvairiais koviniais šūkiais. Stiprina savo pozicijas naujais pasiūlymais dėl teisės aktų projektų, po kuriais pasirašinėja Seimo nariai. O dėl ko bus kaunamasi? Visuomenei bandoma įdiegti mintį, kad elfai kovoja ar tai su šlykščiais orkais, ar tai su godžiais nykštukais (dwarfs), kurie priešinasi gėrio jėgoms – „Lietuvos reformatoriams“. Kas su kuo ir prieš ką kovoja, sunku suprasti net labai įdėmiai stebint, nes pozicijos bei sąjungininkai kinta, atsižvelgiant į pokyčius, – svyruojančios nuomonės dėl „reformos“ krypties Seimo „valstiečių“ bei Vyriausybės „žaliųjų“ stovyklose. Nors yra ir „ideologiškai“ nesutaikomų priešininkų, šis Gordijaus mazgas apraizgė Kauną.

Taigi dėl ko kaunamasi? Ar tikrai dėl pokyčių universitetuose:
1) universitetai kartu su Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovais susėstų ir susitartų, kas kokias studijų programas vykdo, laikantis tam tikrų kriterijų;
2) mokslininkai dėstymui skirtų iki 20–30 proc. savo darbo laiko ir skaitytų ne daugiau kaip 2–3 kursus, nes dabar dažniausiai yra atvirkščiai – iki 70 proc. laiko tenka skirti paskaitoms;
3) mokslininkai gautų ne tik atlyginimus, bet ir pinigų savo veiklai vykdyti (komandiruotėms, konferencijoms, reikiamai įrangai bei knygoms);
4) būtų sprendžiama, kaip nuo 2018 m. veiks nemokamo aukštojo mokslo sistema;
5) svarstoma, kaip sudaryti patrauklias studijų universitetuose sąlygas: nemokamos studijos, bendrabučiai, studijų programos anglų ir rusų kalbomis jaunimui iš Ukrainos, Baltarusijos bei kitų šalių, kuris po 4 ar 6 studijų metų galėtų likti gyventi Lietuvoje, taip pasitelkus aukštojo mokslo sistemą sprendžiant ir demografinę problemą;
6) tariamasi, kaip pertvarkyti universitetų infrastruktūrą, kad ji būtų moderni ir patraukli, patogi darbui, pigiai eksploatuojama;
7) mąstoma, kaip maksimaliai įveiklinti už ES lėšas pastatytus (Klaipėdos universitete (KU) dar statomą) mokslinių tyrimų slėnius;
8) analizuojama, iš kokių išteklių bus finansuojami moksliniai tyrimai, kai baigsis ES asignavimai;
9) keičiama priėmimo į universitetus tvarka, kai studentas yra anoniminis vienetas LAMA BPO sistemoje, įvedant motyvacinius pokalbius su kandidatais, juk visuotinai pripažinta, kad motyvuoti studentai yra kokybiškų studijų pagrindas. Tuo tarpu dabar priėmimas vyksta visiškai neatsižvelgiant į kandidatų motyvaciją ir asmeninį pasirengimą studijuoti pagal konkrečią programą. Būsimų studentų likimą nusprendžia kompiuterinė programa pagal balų dešimtąsias ir šimtąsias dalis bei pasirinkimų prioritetus. Taip filosofija besidomintysis gali patekti į filologijos studijas, gabus fizikas – į mediciną ar istoriją.

Ir šių klausimų kontekste visiškai nesvarbu, kiek Lietuvoje universitetų – 14, 10 ar 5.

Tačiau apie tai net nekalbama. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama savo metinį pranešimą, dalį problemų jau apnuogino: „Ką pirmiausia girdime: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“ Ši užuomina tik patvirtino prielaidas, kad universitetų tinklo pertvarkos užsakovai – stambūs verslo magnatai (tapę rimtais aukštojo mokslo „reformos“ ekspertais), siekiantys privatizuoti dalį Vilniuje esamo universitetų nekilnojamojo turto (Vyriausybės darbo grupė įvardijo ir sumą – 50 mln. eurų).

Kitas mūšio objektas yra studijų rinka, t. y. kaunamasi dėl būsimų studentų iš Vilniaus. Taip vėl iškyla varžymosi dėl tų pačių pastatų, kurių reikia ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU), ir verslui, problema. Prieš šį kauniečių norą turėti filialą sostinėje stoja jau ne tik žemės sklypais suinteresuoti verslininkai, bet ir naujos konkurencijos pabūgę didieji Vilniaus universitetai.

Trečia „reformatorių“ problema yra ES struktūrinės paramos panaudojimas. Remiantis Vyriausybės darbo grupės pateikta informacija – 150 mln. eurų. Tai turbūt bus pagrindinė priežastis, kodėl didieji universitetai po kelerių metų išsisukinėjimo staiga pakeitė nuomonę dėl tinklo pertvarkos ir entuziastingai šūkalioja kovingus šūkius apie „valstybinį požiūrį“, „atsakomybę prieš Lietuvą ir jos visuomenę“, pasiryžimą „pasiaukoti“ dėl bendrojo gėrio bei atlikti struktūrinę reformą – prisijungti vieną kitą mažesnę aukštąją mokyklą (taip gaunant ir dalį ES pinigų). Jau ne kartą girdėjome, kad Kauno technologijos universiteto susijungimas su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu vertas 127 mln. papildomų eurų, VDU susijungimas su Lietuvos edukologijos universitetu – 53,95 mln. eurų. Palyginkime: KU kasmetiniai asignavimai iš valstybės biudžeto siekia apie 7,5 mln. eurų.

„Reformatorių“ problema, kaip tai pasiekti, nes norėdami nuraškyti šiuos tris vaisius, savo priešingus interesus turi suderinti stambūs verslo atstovai ir didieji Vilniaus bei Kauno universitetai. Čia sunkiasvorių kova, kaip sumo imtynėse, – kraujo nebus, tik susistumdymai tarp visuomenėje gerbiamų subjektų. Be to, šiam „kilniam“ lėšų panaudojimo tikslui pasiekti (dėl pastatų ir ES lėšų gavimo) būtina paaukoti kelis mažesnius universitetus. Tačiau pastarieji drįsta turėti savo nuomonę ir priešintis. Todėl yra kaltinami valstybinio požiūrio neturėjimu, nes nesupranta 150 mln. eurų panaudojimo čia ir dabar svarbos. Juk ES pinigai amžinai nelauks, greitai gali būti perskirstyti kitur.

Dirbama pagal gana paprastą planą:
1) nedidinti ir apriboti finansavimą iš biudžeto bei kitų fondų;
2) biurokratiniais ribojimais sumažinti jaunimo galimybes įstoti į universitetus:
a) nustatant minimalų studentų skaičių grupėse: socialinių ir humanitarinių mokslų bakalauro programose – mažiausiai 15, magistro – 12, kitų mokslų – atitinkamai 10 ir 8. Taip mažesniais ribiniais skaičiais tiksliesiems mokslams prisiderinta prie trijų didžiųjų specializuotų universitetų poreikių, kad jie kuo mažiau patirtų nuostolių, gerokai sukrečiant VDU, Mykolo Riomerio ir kitus universitetus;
b) keliant minimalaus stojamojo balo ribą, nekeičiant mokymo kokybės ir pasiekimų bendrojo lavinimo mokyklose. Didinama regionų atskirtis ir kuriami neišsilavinusiųjų teritoriniai getai. To perspektyvą liudija ŠMM 2016 m. analizė: mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį 5, o 25 yra aukščiau Lietuvos vidurkio.
3) sumenkinti universitetų reputaciją teiginiais apie neva prastą studijų kokybę juose;
4) skleisti paniką dėl mažėjančio studentų skaičiaus, kuris neva bus „mirtinas“, tai lemia bankrotą.

Trimituojama apie katastrofiškai mažėjantį studentų skaičių, tačiau, remdamiesi 1990–2015 m. duomenimis, matome, kad pirmą nepriklausomybės dešimtmetį studentų buvo beveik dvigubai mažiau nei jų yra dabar (1994 m. – 51,5 tūkst., 2015 m. – 93,5 tūkst.), o valstybinių aukštojo (universitetinio) mokslo institucijų skaičius nepakito. Nepriklausomoje Lietuvoje po 1990 m. įkurta tik viena nauja aukštoji mokykla – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (1994 m.), visos kitos tik pakeitė savo pavadinimus.

Lietuvos auštųjų universitetinių mokyklų (universitetų, akademijų, institutų) ir studentų jose skaičius 1990–2015 m.

Gal „reformatoriai“ galėtų paaiškinti, kodėl 2020 m. 14 universitetų, kuriuose studijuos 60–70 tūkst. studentų, bus blogai ir mirtinai pavojinga, kai šalies ekonomika auga ir gauname ES paramą. 1991–1993 m. taip pat veikė 14 aukštųjų mokyklų, bet buvo tik 50–60 tūkst. studentų, šalis patyrė ekonominę blokadą, didžiulį BVP nuosmukį, tačiau tada niekas jų nesiūlė uždarinėti ar mažinti skaičiaus. Tų laikų absolventai nespiegia dėl prastos kokybės, nesako, kad nieko neišmoko, kai kurie tada baigė planuojamus „uždaryti universitetus“ ir dabar jau tapo ministrais ar net premjerais. Taip ir norisi paklausti: „Pone Premjere, gerbiami Ministrai, kaip su Jūsų išsilavinimo kokybe?“ Gal Prezidentė savo metiniame pranešime apie tai ir kalbėjo…

Kai nežinoma kelių šimtmečių praeitis, suprantama, tai istorikų darbas, tačiau, kai pamirštama ar norima pamiršti dviejų dešimtmečių senumo faktus, kyla klausimas: „Kodėl?“ Proto stygius, kaip teigia Prezidentė, ar tikslinga manipuliacija faktais. Ateitis parodys. Tačiau nesuklysime spėdami, kad šią vasarą visa žiniasklaida mirgės apie dar vieną „mirtiną smūgį universitetams“, nes vėl į juos įstos mažiau studentų nei pernai (dėl mažėjančio gimstamumo ir didinamo stojimo balo), t. y. maždaug tiek pat, kaip ir 1996–1998 m., ir gerokai (dvigubai) daugiau nei 1990–1993 m. Rinkos ekonomika taip iškraipė realybę, kad viskas turi tik augti, o jei taip nėra – krizė. Ar tikrai!?

Palyginus 27 metų statistinius duomenis, galima daryti prielaidą, kad demografinė krizė universitetams nėra mirtinai pavojinga. Tik šiuo faktu naudojamasi siekiant pakenti universitetų reputacijai, įtikinti visuomenę ir akademinę bendruomenę, kad padėtis krizinė. Tačiau pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl dešimtmetį (1998–2008 m.) taip smarkiai augo studentų skaičius, kad per tą laiką patrigubėjo? Turbūt todėl, kad Vyriausybė pamažu universitetus pradėjo laikyti ne autonominėmis elitinėmis mokslo, žinių ir išsilavinimo, bet eilinėmis verslo įstaigomis – ne daugiau nei kebabinė ar pakelės degalinė. 2009 m. „krepšelinė“ liberalų reforma buvo tos politikos apogėjus. Prisidėjo ir globalūs pokyčiai visuomenėje, to rezultatas – masinis aukštojo išsilavinimo siekis, nes pasaulis sparčiai kinta ir plintant robotizacijai darbininkiškos profesijos nyksta. Bet dabartinė sumaištis nesusijusi nei su mokslu, nei su studijomis, tik su 200 mln. eurų, keliais sklypais Vilniuje ir būsimais „krepšeliais“ – pinigais už studentus iš Vilniaus.

Apibendrinant padėtis panaši į tą, kai priešo kariaunos pasiekia jiems neįveikiamą tvirtovę. Apsiaustuosius iš pradžių apšaudo, tada gąsdina ir marina badu (kad dalis gynėjų paliktų pilį), kasasi po pamatais, galiausiai ją padega ir stebi. Perfrazuojant visiems žinomą šmaikštų žurnalistą: „Su tuo galime ir pasveikinti ne tik mūsų jauną demokratiją, bet ir jauną verslą bei didžiuosius universitetus.“ Tik ar šitie universitetiniai Pilėnai tikrai „vardan tos Lietuvos“?

Mokinių pasiekimų ir savivaldybių socialinės, ekonominės aplinkos ryšys. Ryškiai raudonai pažymėtose savivaldybės prasta socialinė, ekonominė aplinka ir žemi mokinių pasiekimai bendrojo lavinimo mokyklose. Tamsiai žaliai – savivaldybės, kur gera aplinka ir aukšti mokinių pasiekimai. Mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį – 5 savivaldybėse, 25 savivaldybėse yra aukščiau Lietuvos vidurkio.

Projektui „Go LNG“ – solidus tarptautinis įvertinimas

Apdovanojimas už novatoriškas ir aplinkai palankias idėjas bei sprendimus Baltijos jūroje – jau pakeliui į Lietuvą iš Vokietijos. Birželio 14 d. Berlyne vykusioje „Baltic Sea Clean Maritime Award“ ceremonijoje vienas pagrindinių prizų įteiktas už „Go LNG“ projektą, kurio lyderis yra Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas (KMTP).

Baltijos jūra – vienas aktyviausių laivybos maršrutų, tad išmetamų teršalų mažinimą įgalinanti infrastruktūra ir technologijos čia itin svarbios. 2013 m. inicijuoti „Baltic Sea Clean Maritime Award“ apdovanojimai ne tik pagerbia geriausių praktikų šioje srityje iniciatorius, bet ir suteikia puikią progą jiems pristatyti savo idėjas bei projektus, pasidalinti žiniomis. „Go LNG“ tarptautinių ekspertų buvo įvertintas inovacijų ir technologijų kategorijoje – užėmė antrąją vietą.

18 partnerių iš 7 šalių subūręs projektas nukreiptas į suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) poreikio vystymą bei šio kuro prieinamumo didinimą  Baltijos jūros regiono šalyse. SGD nėra sieros, azoto oksidų, mažesnis CO2 išmetimas. Deginant SGD nesusidaro kietosios dalelės, tampančios pagrindine smogo priežastimi.

„Solidūs kaštai, būtini SGD infrastruktūros diegimui, ir kol kas ribota šio kuro paklausa, – galutiniam vartotojui nepalankūs veiksniai, kuriuos atspindi ir SGD kaina. Siekiant ją sumažinti bei sukurti investicijoms palankesnę terpę, mūsų projektas numato vertės grandinės praplėtimą pritraukiant naujus SGD vartotojus“, – kalbėjo projekto „Go LNG“ koordinatorius, KMTP plėtros vadovas Andrius Sutikas.

Siekiant sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą SGD srityje jau įsteigtas Baltijos jūros regiono šalių SGD klasteris ir Baltijos jūros regiono šalių SGD kompetencijų centras. Susitarimai dėl šių bendradarbiavimo platformų pasirašyti balandžio 26 d. Vilniuje. Renginį, kuriame dalyvavo ir pranešimus pristato aukšti valstybės pareigūnai bei svečiai iš užsienio, organizavo KMTP, taip pat koordinuojantis ir pernai įsteigto Lietuvos SGD klasterio veiklą.

Apie KMTP

KMTP yra Klaipėdos regiono inovacinės aplinkos  bei verslumo skatinimo centras. Parkas įsteigtas 2002 m. bendradarbiaujant Klaipėdos universitetui ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Per 15 metų KMTP dalyvavo įgyvendinant 40 tarptautinių ir nacionalinių projektų, tapo 12-os tarptautinių projektų lyderiu, pritraukė apie 4 mln. Eur investicijų į Klaipėdos regioną, aktyviai prisidėjo steigiant 2 verslo ir mokslo bendradarbiavimo klasterius ir plėtojant jų veiklą.

www.golng.eu     www.lngcluster.eu      www.kmtp.lt

Informacija atnaujinta: 2017-06-16