Naujienos » Artėjant mūšiui Seime dėl aukštojo mokslo Lietuvoje

Artėjant mūšiui Seime dėl aukštojo mokslo Lietuvoje

Dr. Vytautas Jokubauskas
Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto
Vyresnysis mokslo darbuotojas

Stebime jau nežinia keliolikto sezono muilo operos „mokslo reforma“, antros serijos „Penkių armijų mūšis“ Lietuvos Respublikos Seime pradžią. Visi telkia ir rikiuoja pajėgas, drąsina save bei prijaučiančiuosius įvairiais koviniais šūkiais. Stiprina savo pozicijas naujais pasiūlymais dėl teisės aktų projektų, po kuriais pasirašinėja Seimo nariai. O dėl ko bus kaunamasi? Visuomenei bandoma įdiegti mintį, kad elfai kovoja ar tai su šlykščiais orkais, ar tai su godžiais nykštukais (dwarfs), kurie priešinasi gėrio jėgoms – „Lietuvos reformatoriams“. Kas su kuo ir prieš ką kovoja, sunku suprasti net labai įdėmiai stebint, nes pozicijos bei sąjungininkai kinta, atsižvelgiant į pokyčius, – svyruojančios nuomonės dėl „reformos“ krypties Seimo „valstiečių“ bei Vyriausybės „žaliųjų“ stovyklose. Nors yra ir „ideologiškai“ nesutaikomų priešininkų, šis Gordijaus mazgas apraizgė Kauną.

Taigi dėl ko kaunamasi? Ar tikrai dėl pokyčių universitetuose:
1) universitetai kartu su Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovais susėstų ir susitartų, kas kokias studijų programas vykdo, laikantis tam tikrų kriterijų;
2) mokslininkai dėstymui skirtų iki 20–30 proc. savo darbo laiko ir skaitytų ne daugiau kaip 2–3 kursus, nes dabar dažniausiai yra atvirkščiai – iki 70 proc. laiko tenka skirti paskaitoms;
3) mokslininkai gautų ne tik atlyginimus, bet ir pinigų savo veiklai vykdyti (komandiruotėms, konferencijoms, reikiamai įrangai bei knygoms);
4) būtų sprendžiama, kaip nuo 2018 m. veiks nemokamo aukštojo mokslo sistema;
5) svarstoma, kaip sudaryti patrauklias studijų universitetuose sąlygas: nemokamos studijos, bendrabučiai, studijų programos anglų ir rusų kalbomis jaunimui iš Ukrainos, Baltarusijos bei kitų šalių, kuris po 4 ar 6 studijų metų galėtų likti gyventi Lietuvoje, taip pasitelkus aukštojo mokslo sistemą sprendžiant ir demografinę problemą;
6) tariamasi, kaip pertvarkyti universitetų infrastruktūrą, kad ji būtų moderni ir patraukli, patogi darbui, pigiai eksploatuojama;
7) mąstoma, kaip maksimaliai įveiklinti už ES lėšas pastatytus (Klaipėdos universitete (KU) dar statomą) mokslinių tyrimų slėnius;
8) analizuojama, iš kokių išteklių bus finansuojami moksliniai tyrimai, kai baigsis ES asignavimai;
9) keičiama priėmimo į universitetus tvarka, kai studentas yra anoniminis vienetas LAMA BPO sistemoje, įvedant motyvacinius pokalbius su kandidatais, juk visuotinai pripažinta, kad motyvuoti studentai yra kokybiškų studijų pagrindas. Tuo tarpu dabar priėmimas vyksta visiškai neatsižvelgiant į kandidatų motyvaciją ir asmeninį pasirengimą studijuoti pagal konkrečią programą. Būsimų studentų likimą nusprendžia kompiuterinė programa pagal balų dešimtąsias ir šimtąsias dalis bei pasirinkimų prioritetus. Taip filosofija besidomintysis gali patekti į filologijos studijas, gabus fizikas – į mediciną ar istoriją.

Ir šių klausimų kontekste visiškai nesvarbu, kiek Lietuvoje universitetų – 14, 10 ar 5.

Tačiau apie tai net nekalbama. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, skaitydama savo metinį pranešimą, dalį problemų jau apnuogino: „Ką pirmiausia girdime: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.“ Ši užuomina tik patvirtino prielaidas, kad universitetų tinklo pertvarkos užsakovai – stambūs verslo magnatai (tapę rimtais aukštojo mokslo „reformos“ ekspertais), siekiantys privatizuoti dalį Vilniuje esamo universitetų nekilnojamojo turto (Vyriausybės darbo grupė įvardijo ir sumą – 50 mln. eurų).

Kitas mūšio objektas yra studijų rinka, t. y. kaunamasi dėl būsimų studentų iš Vilniaus. Taip vėl iškyla varžymosi dėl tų pačių pastatų, kurių reikia ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU), ir verslui, problema. Prieš šį kauniečių norą turėti filialą sostinėje stoja jau ne tik žemės sklypais suinteresuoti verslininkai, bet ir naujos konkurencijos pabūgę didieji Vilniaus universitetai.

Trečia „reformatorių“ problema yra ES struktūrinės paramos panaudojimas. Remiantis Vyriausybės darbo grupės pateikta informacija – 150 mln. eurų. Tai turbūt bus pagrindinė priežastis, kodėl didieji universitetai po kelerių metų išsisukinėjimo staiga pakeitė nuomonę dėl tinklo pertvarkos ir entuziastingai šūkalioja kovingus šūkius apie „valstybinį požiūrį“, „atsakomybę prieš Lietuvą ir jos visuomenę“, pasiryžimą „pasiaukoti“ dėl bendrojo gėrio bei atlikti struktūrinę reformą – prisijungti vieną kitą mažesnę aukštąją mokyklą (taip gaunant ir dalį ES pinigų). Jau ne kartą girdėjome, kad Kauno technologijos universiteto susijungimas su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu vertas 127 mln. papildomų eurų, VDU susijungimas su Lietuvos edukologijos universitetu – 53,95 mln. eurų. Palyginkime: KU kasmetiniai asignavimai iš valstybės biudžeto siekia apie 7,5 mln. eurų.

„Reformatorių“ problema, kaip tai pasiekti, nes norėdami nuraškyti šiuos tris vaisius, savo priešingus interesus turi suderinti stambūs verslo atstovai ir didieji Vilniaus bei Kauno universitetai. Čia sunkiasvorių kova, kaip sumo imtynėse, – kraujo nebus, tik susistumdymai tarp visuomenėje gerbiamų subjektų. Be to, šiam „kilniam“ lėšų panaudojimo tikslui pasiekti (dėl pastatų ir ES lėšų gavimo) būtina paaukoti kelis mažesnius universitetus. Tačiau pastarieji drįsta turėti savo nuomonę ir priešintis. Todėl yra kaltinami valstybinio požiūrio neturėjimu, nes nesupranta 150 mln. eurų panaudojimo čia ir dabar svarbos. Juk ES pinigai amžinai nelauks, greitai gali būti perskirstyti kitur.

Dirbama pagal gana paprastą planą:
1) nedidinti ir apriboti finansavimą iš biudžeto bei kitų fondų;
2) biurokratiniais ribojimais sumažinti jaunimo galimybes įstoti į universitetus:
a) nustatant minimalų studentų skaičių grupėse: socialinių ir humanitarinių mokslų bakalauro programose – mažiausiai 15, magistro – 12, kitų mokslų – atitinkamai 10 ir 8. Taip mažesniais ribiniais skaičiais tiksliesiems mokslams prisiderinta prie trijų didžiųjų specializuotų universitetų poreikių, kad jie kuo mažiau patirtų nuostolių, gerokai sukrečiant VDU, Mykolo Riomerio ir kitus universitetus;
b) keliant minimalaus stojamojo balo ribą, nekeičiant mokymo kokybės ir pasiekimų bendrojo lavinimo mokyklose. Didinama regionų atskirtis ir kuriami neišsilavinusiųjų teritoriniai getai. To perspektyvą liudija ŠMM 2016 m. analizė: mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį 5, o 25 yra aukščiau Lietuvos vidurkio.
3) sumenkinti universitetų reputaciją teiginiais apie neva prastą studijų kokybę juose;
4) skleisti paniką dėl mažėjančio studentų skaičiaus, kuris neva bus „mirtinas“, tai lemia bankrotą.

Trimituojama apie katastrofiškai mažėjantį studentų skaičių, tačiau, remdamiesi 1990–2015 m. duomenimis, matome, kad pirmą nepriklausomybės dešimtmetį studentų buvo beveik dvigubai mažiau nei jų yra dabar (1994 m. – 51,5 tūkst., 2015 m. – 93,5 tūkst.), o valstybinių aukštojo (universitetinio) mokslo institucijų skaičius nepakito. Nepriklausomoje Lietuvoje po 1990 m. įkurta tik viena nauja aukštoji mokykla – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (1994 m.), visos kitos tik pakeitė savo pavadinimus.

Lietuvos auštųjų universitetinių mokyklų (universitetų, akademijų, institutų) ir studentų jose skaičius 1990–2015 m.

Gal „reformatoriai“ galėtų paaiškinti, kodėl 2020 m. 14 universitetų, kuriuose studijuos 60–70 tūkst. studentų, bus blogai ir mirtinai pavojinga, kai šalies ekonomika auga ir gauname ES paramą. 1991–1993 m. taip pat veikė 14 aukštųjų mokyklų, bet buvo tik 50–60 tūkst. studentų, šalis patyrė ekonominę blokadą, didžiulį BVP nuosmukį, tačiau tada niekas jų nesiūlė uždarinėti ar mažinti skaičiaus. Tų laikų absolventai nespiegia dėl prastos kokybės, nesako, kad nieko neišmoko, kai kurie tada baigė planuojamus „uždaryti universitetus“ ir dabar jau tapo ministrais ar net premjerais. Taip ir norisi paklausti: „Pone Premjere, gerbiami Ministrai, kaip su Jūsų išsilavinimo kokybe?“ Gal Prezidentė savo metiniame pranešime apie tai ir kalbėjo…

Kai nežinoma kelių šimtmečių praeitis, suprantama, tai istorikų darbas, tačiau, kai pamirštama ar norima pamiršti dviejų dešimtmečių senumo faktus, kyla klausimas: „Kodėl?“ Proto stygius, kaip teigia Prezidentė, ar tikslinga manipuliacija faktais. Ateitis parodys. Tačiau nesuklysime spėdami, kad šią vasarą visa žiniasklaida mirgės apie dar vieną „mirtiną smūgį universitetams“, nes vėl į juos įstos mažiau studentų nei pernai (dėl mažėjančio gimstamumo ir didinamo stojimo balo), t. y. maždaug tiek pat, kaip ir 1996–1998 m., ir gerokai (dvigubai) daugiau nei 1990–1993 m. Rinkos ekonomika taip iškraipė realybę, kad viskas turi tik augti, o jei taip nėra – krizė. Ar tikrai!?

Palyginus 27 metų statistinius duomenis, galima daryti prielaidą, kad demografinė krizė universitetams nėra mirtinai pavojinga. Tik šiuo faktu naudojamasi siekiant pakenti universitetų reputacijai, įtikinti visuomenę ir akademinę bendruomenę, kad padėtis krizinė. Tačiau pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl dešimtmetį (1998–2008 m.) taip smarkiai augo studentų skaičius, kad per tą laiką patrigubėjo? Turbūt todėl, kad Vyriausybė pamažu universitetus pradėjo laikyti ne autonominėmis elitinėmis mokslo, žinių ir išsilavinimo, bet eilinėmis verslo įstaigomis – ne daugiau nei kebabinė ar pakelės degalinė. 2009 m. „krepšelinė“ liberalų reforma buvo tos politikos apogėjus. Prisidėjo ir globalūs pokyčiai visuomenėje, to rezultatas – masinis aukštojo išsilavinimo siekis, nes pasaulis sparčiai kinta ir plintant robotizacijai darbininkiškos profesijos nyksta. Bet dabartinė sumaištis nesusijusi nei su mokslu, nei su studijomis, tik su 200 mln. eurų, keliais sklypais Vilniuje ir būsimais „krepšeliais“ – pinigais už studentus iš Vilniaus.

Apibendrinant padėtis panaši į tą, kai priešo kariaunos pasiekia jiems neįveikiamą tvirtovę. Apsiaustuosius iš pradžių apšaudo, tada gąsdina ir marina badu (kad dalis gynėjų paliktų pilį), kasasi po pamatais, galiausiai ją padega ir stebi. Perfrazuojant visiems žinomą šmaikštų žurnalistą: „Su tuo galime ir pasveikinti ne tik mūsų jauną demokratiją, bet ir jauną verslą bei didžiuosius universitetus.“ Tik ar šitie universitetiniai Pilėnai tikrai „vardan tos Lietuvos“?

Mokinių pasiekimų ir savivaldybių socialinės, ekonominės aplinkos ryšys. Ryškiai raudonai pažymėtose savivaldybės prasta socialinė, ekonominė aplinka ir žemi mokinių pasiekimai bendrojo lavinimo mokyklose. Tamsiai žaliai – savivaldybės, kur gera aplinka ir aukšti mokinių pasiekimai. Mokinių pasiekimai žemiau vidurkio yra 30 savivaldybių, atitinka vidurkį – 5 savivaldybėse, 25 savivaldybėse yra aukščiau Lietuvos vidurkio.

Informacija atnaujinta: 2017-06-19