LT   |   EN      Mano KU   |   
Arktį tyrinėję KU mokslininkai: „Plika akimi matosi, kad ledynai mažėja“

Visai neseniai Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto (KU JTI) mokslininkai sugrįžo iš ekspedicijos amžinojo įšalo žemėje – Arktyje. Bendradarbiaudami su Lenkijos Okeanografijos instituto mokslininkais, jie aiškinosi, kaip tirpstantys ledynai keičia Arkties aplinką ir vandens dugno buveines.

Kaimyninių šalių mokslininkai jau ne pirmą kartą sujungia savo pajėgas moksliniuose tyrimuose. Remdamiesi puikiais dvišaliais moksliniais santykiais ir JTI prof. Sergejaus Olenino bei Lenkijos mokslų akademijos Okeanografijos instituto prof. J. M. Veslavskio ilgamečiu bendradarbiavimu, jie žengia į Arktį pasitelkę savo stipriąsias puses.

Lenkijos Okeanografijos institutas jau spėjęs pasižymėti poliariniuose tyrimuose. Jie Arktyje įkūrę biologinę stotį ir ten dirba dešimtis metų. Tuo tarpu, KU mokslininkų komanda pasižymi savo plačiomis žiniomis, susijusiomis su dugno buveinių kartografavimu, biogeochemija, jūrinėmis ekosistemomis, dugno buveinėmis, modeliavimu.

KU JTI mokslininkai dr. Sergej Olenin, dr. Andrius Šiaulys, dr. Martynas Bučas, dr. Tomas Ruginis, dr. Diana Vačiūtė, doktorantas iš Italijos Tobia Politi bei KU magistrantas Edvinas Tiškus dalyvavo skirtingose ekspedicijos dalyse. Kiekvienoje jų susidurta su skirtingais iššūkiais, kadangi skyrėsi ir tyrimų medžiagos rinkimo būdai, ir transporto priemonės.

Pirmoji ekspedicijos dalis

„Eskspedicija buvo padalinta į tris dalis. Pirmojoje dalyje nuvykome į Špicbergeną, kur Arkties vandenynu jau buvo atplaukęs lenkų mokslinis burinis laivas „Oceania“. Tuomet pasidalinome į dvi komandas – keturi žmonės išplaukėme su jachta „Magnus Zaremba“, o kiti – didesniuoju „Oceania“ laivu. Šiuo laivu plaukė ir JTI doktorantas Tobia. Kartu plaukiojome tris dienas. Plaukiantys su jachta tyrinėjo seklesnes vietas, o laivu – gilesnes. Po to didysis laivas dalį komandos perkėlė į jachtą, kuri tęsė darbus Istfjorde, likusius pristatė į oro uostą ir išplaukė link Hornsundo, pakeliui išlaipindamas sausumos ekspediciją, kurioje dalyvavo dr. Tomas Ruginis. Jis daugiau kaip savaitę laiko žygiavo laukine Arkties pakrante, kaip mes juokavome, „šerti meškų“,  – pasakojo jachta po Svalbardo vandenis plaukiojęs JTI mokslininkas dr. Andrius Šiaulys.

Pasak mokslininko dr. A. Šiaulio, tirdami Arktį mokslininkai turėjo daug tikslų. Daugumą jų įgyvendinti pavyko, o kai kuriuos – paskutinę ekspedicijos dieną.

„Su šylančiu klimatu į Arkties apylinkes atkeliauja ir šiltesnių vandenų, vadinamosios borealinės rūšys. Tokios rūšys gyvena, pavyzdžiui, Lietuvoje. Taip pat pastoviai atplaukia šiukšlės, kurios gali apaugti jūriniais organizmais. Anksčiau, kai Arktyje būdavo šalčiau, su šiukšlėmis atplukdytos rūšys tiesiog neišgyvendavo, todėl Arktis nuo jų buvo natūraliai apsaugota. Tačiau dabar, šiltėjant klimatui, rūšys galės apsigyventi jau ir Arktyje. Jos turės įtakos vietinei ekosistemai. Taip įvyksta grandininis efektas – šyla klimatas, todėl tirpsta ledynai. Tirpstant ledynams, atskilę ledkalniai gremžia dugną, taip naikindami vietines buveines, o tirpstančio ledyno vanduo į įlankas suneša daug neorganinių medžiagų ir taip didina jo drumstumą. Tai prisideda prie vietinių buveinių nykimo, o tuo pačiu metu iš kitų regionų ima keliauti nevietinės rūšys, kurios jau gali įsikurti naujoje aplinkoje.

Vienas iš ekspedicijos tikslų ir buvo atrasti borealinę rūšį – valgomąją midiją, kuri gyvena pas mus, Lietuvoje. Ji pakelia šiltas vasaras ir pakankamai šaltas žiemas. Kitaip sakant, yra visiškai prisitaikiusi prie Lietuvos klimato. Istoriškai, ji Svalbarde gyveno prieš kelis tūkstantmečius, kai klimatas Arktyje būdavo šiltesnis nei dabar. Klimatui atšalus ši rūšis išnyko. Sklandė gandas, kad šioji rūšis Arktyje vėl introdukavosi, todėl siekėme ją surasti. Tai padaryti pavyko paskutinę ekspedicijos dieną Tryghamnos įlanjoje prie pat ledyno pakraščio!

Taip pat siekėme surinkti kuo daugiau borealinių šoniplaukų (aut. past. dugninių vėžiagyvių), kurios konkuruoja su vietine rūšimi. Projekto eigoje atliksime jų genetinę analizę – sieksime išsiaiškinti, iš kur jos plinta. Lygiai tą patį norėjome išsiaiškinti ir apie jau minėtas midijas. Tiriame, kam jos genetiškai artimesnės – Baltijos regionui, Norvegijos regionui, o galbūt, su srovėmis jos atkeliavo iš Farerų salų“, – apie ekspedicijos siekius pasakojo JTI mokslininkas.

KU JTI Mokslininkai dr. A. Šiaulys ir dr. M. Bučas su jachta plaukioję tyrinėti arkties buveinių tvirtino, jog už galimybę produktyviai dirbti turi dėkoti šauniai įgulai, kuri pildė ir pačius nerealiausius jų norus. Įgulos kapitonas laviravo jachta mažose įlankėlėse pučiant stipriam vėjui, palei didžiulio statumo šlaitus, ledo lytis, nebijodamas rizikuoti dėl mokslinių tikslų. Anot mokslininkų, tarp aštuonių jachtoje gyvenusių žmonių per dvi savaites neatsirado jokios trinties. Kasdien dirbdami po 12 valandų, mokslininkai aplankydavo vis kitą Svalbardo įlanką, kur rinko medžiagą savo tolimesniems tyrimams.

„Mūsų darbas susidėjo iš dviejų dalių. Pirma dalis buvo dugno akustinis skenavimas – ant rekreacinės jachtos forštevnio (aut. past. laivo „nosis“) sugebėjome pritvirtinti  šešiasdešimt kilogramų sveriantį daugiaspindulinį sonarą (aut. past. prietaisą, naudojamą dugno reljefo matavimams), kuris pritaikytas tik hidrografiniams laivams. Mūsų tikslas buvo nuskenuoti tam tikrą dugno plotą ir sužinoti ten esančius gylius bei reljefą, o iš šoninio skenavimo duomenų išsiaiškinti nuosėdų tipus – ar ten akmenys, ar dumblas, ar smėlis – tokia yra tipinė buveinių kartografavimo procedūra. Sužinoję gylius ir nuosėdas leidome povandeninę kamerą, kurią galima valdyti iš laivo. Tokiu būdu rinkome dugno vaizdus, iš kurių galėjome matyti, kokios rūšys gyvena dugne bei buveinių ypatumus.

Turėdami šiuos fizinius ir biologinius parametrus, bandysime modeliuoti ir kitų rajonų, kuriuose nebuvome, dugno buveinių pasiskirstymą. Aiškinsimės, kokia yra tikimybė, kad ten galėtų gyventi tam tikri gyvūnai. Šį tyrimą norėjome pradėti kuo arčiau ledyno ir nuo jo tolstant žiūrėti, kaip kinta tiek augalija, tiek gyvūnija. Ledynai daro dvejopą poveikį. Traukdamiesi jie atveria naujus dugno plotus, kuriuos gali kolonizuoti rūšys. Taip pat tirpdami jie į vandenį suneša daug nešmenų, dėl to jis tampa neskaidrus, atsiranda daug pakibusių dalelių, kurios filtruojantiems organizmams gali užkimšti sifonus ir žiaunas. Tai daro neigiamą poveikį“,  – supažindino A. Šiaulys.

Dr. M. Bučas prisimena, kad ne visi iš anksto numatyti tyrimo būdai buvo veiksmingi Arktyje. Jam, dirbančiam su povandeninės augalijos dalimi, teko susidurti su tam tikrais tyrimų įrangos trukdžiais.

„Pats dirbau daugiausiai laive. Buvau atsakingas už makrofitų (aut. past. povandenių augalų) kartografavimą. Kartografuodami su kolega norėjome panaudoti droną ir pažiūrėti, kiek povandeniniai augalai matosi iš viršaus, filmuojant virš skaidraus vandens. Prasibandėme šią techniką iš anksto, bet paleidus droną Arktyje, jis ėmė skristi visiškai ne užduota kryptimi. Įvyko kažkokie magnetiniai išsireguliavimai. Iš kitų patirties girdėjome, jog dėl arti esančių kalnų gali sutrikti dronų navigacija. Taigi, pasirodo, ne visi metodai, kurie veikia Lietuvoje, veikia ir ten. Tokiems tyrimams taip pat trukdė ir ledynų tirpsmo sukeltas vandens drumstumas. Vandens paviršius tampa pilkas ir uždengia dugne esančius augalus , todėl kai kuriose vietose drono panaudojimas buvo limituotas ir dėl to”, – kalbėjo M. Bučas.

Antroji ekspedicijos dalis

Antrojoje ekspedicijos dalyje dalyvavęs JTI Ekologijos ir aplinkotyros doktorantas Tobia Politi ekspedicijoje atsidūrė pakviestas JTI profesoriaus S. Olenino. Iš pradžių jis ruošėsi tik pagelbėti Lietuvos mokslininkams laive, tačiau vėliau jam pavyko laimėti stipendiją ir gauti finansavimą savo asmeniniams tyrimams. Jis pasinaudojo galimybe ir pasirinkto tyrimus atlikti kartu su Lenkijos Okeonografijos institutu, todėl turėjo galimybę prisijungti prie JTI mokslininkų Arktyje. Jis plaukdamas laivu „Oceania“ tyrinėjo biogeocheminius Arkties dugno procesus.

Vaikinas sako nuo pat pradžios suvokęs, kokią unikalią galimybę gavo, todėl juokauja, jog visos ekspedicijos metu jautėsi „lyg išrinktasis“. Nors jis ir buvo vienintelis nepažįstamasis lenkų laive, sako, kad 12 dienų gyventi laivo denyje buvo nesudėtinga. Visi buvo malonūs ir paslaugūs. Sunkiausia būdavo spėti atlikti savo darbus, nes darbo daug, o plaukusi komanda – nedidelė. Tobia taip pat su nuostaba prisimena poliarinės dienos įspūdžius.

„Atsibusdavau antrą valandą nakties, nes visada būdavo šviesu. Tačiau, iš tikrųjų, man pasisekė. Kol buvau Arktyje, saulė švietė ištisas dešimt parų. Tai pasitaiko retai“, – prisiminė doktorantas iš Italijos.

Ekspedicijos metu Tobia tyrinėjo Arkties dugno biogeocheminius procesus, todėl taip pat darbavosi iš laivo.

„Nuosėdų kolonėlių vamzdelius įsmeigdavau į dugną ir ištraukdavau su nuosėdomis. Iš dugno paimtas nuosėdas perkeldavau į tokį prietaisą, vadinamą mezokosmu (aut. past. uždara sistema, geriausiai kaip tik įmanoma atkartojanti gamtos sąlygas). Tada žiūrėdavau, kaip dugno nuosėdos reaguoja su vandeniu. Tai vienas svarbiausių tikslų, tiriant jūrines ekosistemas – išsiaiškinti, kaip priedugnio vanduo kontaktuoja su dugno nuosėdomis. Ar deguonies yra, ar nėra“, – apie savo veiklą Arktyje pasakojo Tobia.

Trečioji ekspedicijos dalis

Turbūt, daugiausiai fizinių jėgų pareikalavusi ekspedicijos dalis, toji, kurioje dalyvavo KU JTI mokslininkas dr. Tomas Ruginis. Jis pėsčiomis laukine Arkties gamta keliavo 150 km ant nugaros nešdamas apie 25 kg sveriančią kuprinę. Sako, kad paskutinėmis dienomis ją sunkiai nusiimdavo.

„Žygio metu buvo numatyti 8-9 taškai, kuriuose turėjome sustoti ir skaičiuoti plastiką. O skaičiuojamas jis buvo taip: susirandi 20×20 kvadratinių metrų plotą ir suskaičiuoji visas jame esančias plastiko liekanas, daleles. Kiekviename sustojime reikia suskaičiuoti tris tokius kvadratus. Dažniausiai randamos liekanos – žvejybos tinklų virvių, dėžių dalys. Tokių šiukšlių kaip pas mus – nelabai yra. Didelė dalis mūsų kelionės buvo per nacionalinį parką, kur civiliai žmonės nelabai patenka. Ten įsikūręs natūralus paplūdimys, kur paskutiniai žmogaus veiklos pėdsakai buvo gal prieš šimtą metų. Tame paplūdimyje veikla užsiimdavo banginių medžiotojai, todėl ir dabar einant gali rasti 5 m banginio šonkaulius išmestus krante. Kai vandens lygis nusileisdavo, rinkdavome šoniplaukas. Eidavome nuo ryto iki vakaro, nakvodavome dešimvietėje palapinėje devyniese. Saugodamiesi nuo baltųjų meškų pakaitomis budėdavome. Tačiau su jomis akis į akį susidurti neteko, matėme tik pėdas“, – pasakoja bebaimis mokslininkas.

Pagrindinis T. Ruginio tikslas buvo ištirti, kiek Arktyje išmetama plastiko. Jis teigia, kad pirminiai rezultatai jį pradžiugino.

„Prieš kelionę turėjau iliuzijų, kad šiukšlių bus daugiau, kad pakrantėse bus gyvūnų prikibusių ant plastiko šiukšlių, bet tokių neradau. Plastikas, kurį radom buvo išdžiūvęs ir išmestas į krantą jau seniai. Kadangi plastiko radome ne per daugiausiai, kaip mokslininkui toks rezultatas nebuvo geras, tačiau kaip žmogui – man gerai. Vadinasi, jog aplinka dar nėra taip užteršta“, – džiaugėsi T. Ruginis.

Nepaisant to, kad šiukšlių Arktyje mažiau nei tikėtasi, vyrai prisimena istoriją dėl kurios teko kaip reikiant paraudonuoti.

„Arkties zonoje tikrai nemažai turistų, kadangi ten dažnai atplaukia kruiziniai laivai. Pavyzdžiui, atplaukia 4000 žmonių kruizinis laivas, o pačiame miestelyje tik 2000 gyventojų. Todėl, žinoma, radome ten keletą turistų paliktų šiukšlių, kurių pirmoji buvo rusiška. Pradėjome piktintis, „kaip čia rusams ne gėda“, o po to pamatėme kitą šiukšlę – lietuvišką tetrapaką, ant kurio buvo parašyta kažkas panašaus į: „aplinką tausojantis tetrapakas…“. Buvo didžiulė gėda. Pasirodo, lietuviai palieka ir tokius pėdsakus“, – jausdami atsakomybę už tautiečius pasakojo KU mokslininkai.

Gyvenimo Arktyje kasdienybė

Ekspediciją vandenyje leidę vyrai, kalbėdami apie gyvenimą Arktyje teigia, jog tikėjosi, kad bus blogiau. Prieš išvykstant sako prisikrovę šiltų drabužių, tačiau dažniausiai neprireikdavo net pirštinių. Antrus metus ekspedicijoje dalyvavęs dr. A. Šiaulys paliudija, kad sąlygos buvo nepalyginamai geresnės nei praėjusiais metais, kai teko dirbti atviroje jūroje košiant lediniam vėjui ir lyjant lietui. Šiemet drąsiausi spėjo ir išsimaudyti 8 ͦ C vandenyje prie ledynų.

Mokslininkai pasakoja, kad 11 dienų iš eilės teko valgyti konservus, bet guodė mintis, jog jachtą „Magnus Zaremba“ iš Lenkijos atplukdžiusi įgula tuos pačius konservus valgė netgi tris mėnesius. Visgi, paskutinėmis dienomis pavykto susimeškerioti menkių bei išsivirti jūržolių sriubą, kas buvo tikra atgaiva.

Anot M. Bučo, prieš kelionę jis skeptiškai žiūrėjo į tokį nuotykį. Sako, jog labiau norėjosi kur šilta, tačiau nuvykus sužavėjo įspūdingi vaizdai. Didžiulį įspūdį paliko sniego tirpsmo kalnų viršūnėse išgraužtos griovos, sukuriančios architektūrinių pastatų iliuziją.

Dabar mokslininkų laukia bemaž sudėtingiausias „ekspedicijos etapas“. Per dvi savaites pririnktą medžiagą reikės analizuoti. Šis procesas užtruks visą žiemą ir tik tada bus galima sužinoti tikslesnius tyrimų rezultatus. Kol kas KU JTI mokslininkai nuramina, jog ledynai vis dar savo vietoje, nors plika akimi matosi, kad jie – stipriai sumažėję.