KU JTI Mokslininkai dr. A. Šiaulys ir dr. M. Bučas su jachta plaukioję tyrinėti arkties buveinių tvirtino, jog už galimybę produktyviai dirbti turi dėkoti šauniai įgulai, kuri pildė ir pačius nerealiausius jų norus. Įgulos kapitonas laviravo jachta mažose įlankėlėse pučiant stipriam vėjui, palei didžiulio statumo šlaitus, ledo lytis, nebijodamas rizikuoti dėl mokslinių tikslų. Anot mokslininkų, tarp aštuonių jachtoje gyvenusių žmonių per dvi savaites neatsirado jokios trinties. Kasdien dirbdami po 12 valandų, mokslininkai aplankydavo vis kitą Svalbardo įlanką, kur rinko medžiagą savo tolimesniems tyrimams.
„Mūsų darbas susidėjo iš dviejų dalių. Pirma dalis buvo dugno akustinis skenavimas – ant rekreacinės jachtos forštevnio (aut. past. laivo „nosis“) sugebėjome pritvirtinti šešiasdešimt kilogramų sveriantį daugiaspindulinį sonarą (aut. past. prietaisą, naudojamą dugno reljefo matavimams), kuris pritaikytas tik hidrografiniams laivams. Mūsų tikslas buvo nuskenuoti tam tikrą dugno plotą ir sužinoti ten esančius gylius bei reljefą, o iš šoninio skenavimo duomenų išsiaiškinti nuosėdų tipus – ar ten akmenys, ar dumblas, ar smėlis – tokia yra tipinė buveinių kartografavimo procedūra. Sužinoję gylius ir nuosėdas leidome povandeninę kamerą, kurią galima valdyti iš laivo. Tokiu būdu rinkome dugno vaizdus, iš kurių galėjome matyti, kokios rūšys gyvena dugne bei buveinių ypatumus.
Turėdami šiuos fizinius ir biologinius parametrus, bandysime modeliuoti ir kitų rajonų, kuriuose nebuvome, dugno buveinių pasiskirstymą. Aiškinsimės, kokia yra tikimybė, kad ten galėtų gyventi tam tikri gyvūnai. Šį tyrimą norėjome pradėti kuo arčiau ledyno ir nuo jo tolstant žiūrėti, kaip kinta tiek augalija, tiek gyvūnija. Ledynai daro dvejopą poveikį. Traukdamiesi jie atveria naujus dugno plotus, kuriuos gali kolonizuoti rūšys. Taip pat tirpdami jie į vandenį suneša daug nešmenų, dėl to jis tampa neskaidrus, atsiranda daug pakibusių dalelių, kurios filtruojantiems organizmams gali užkimšti sifonus ir žiaunas. Tai daro neigiamą poveikį“, – supažindino A. Šiaulys.
Dr. M. Bučas prisimena, kad ne visi iš anksto numatyti tyrimo būdai buvo veiksmingi Arktyje. Jam, dirbančiam su povandeninės augalijos dalimi, teko susidurti su tam tikrais tyrimų įrangos trukdžiais.
„Pats dirbau daugiausiai laive. Buvau atsakingas už makrofitų (aut. past. povandenių augalų) kartografavimą. Kartografuodami su kolega norėjome panaudoti droną ir pažiūrėti, kiek povandeniniai augalai matosi iš viršaus, filmuojant virš skaidraus vandens. Prasibandėme šią techniką iš anksto, bet paleidus droną Arktyje, jis ėmė skristi visiškai ne užduota kryptimi. Įvyko kažkokie magnetiniai išsireguliavimai. Iš kitų patirties girdėjome, jog dėl arti esančių kalnų gali sutrikti dronų navigacija. Taigi, pasirodo, ne visi metodai, kurie veikia Lietuvoje, veikia ir ten. Tokiems tyrimams taip pat trukdė ir ledynų tirpsmo sukeltas vandens drumstumas. Vandens paviršius tampa pilkas ir uždengia dugne esančius augalus , todėl kai kuriose vietose drono panaudojimas buvo limituotas ir dėl to”, – kalbėjo M. Bučas.
Antroji ekspedicijos dalis
Antrojoje ekspedicijos dalyje dalyvavęs JTI Ekologijos ir aplinkotyros doktorantas Tobia Politi ekspedicijoje atsidūrė pakviestas JTI profesoriaus S. Olenino. Iš pradžių jis ruošėsi tik pagelbėti Lietuvos mokslininkams laive, tačiau vėliau jam pavyko laimėti stipendiją ir gauti finansavimą savo asmeniniams tyrimams. Jis pasinaudojo galimybe ir pasirinkto tyrimus atlikti kartu su Lenkijos Okeonografijos institutu, todėl turėjo galimybę prisijungti prie JTI mokslininkų Arktyje. Jis plaukdamas laivu „Oceania“ tyrinėjo biogeocheminius Arkties dugno procesus.
Vaikinas sako nuo pat pradžios suvokęs, kokią unikalią galimybę gavo, todėl juokauja, jog visos ekspedicijos metu jautėsi „lyg išrinktasis“. Nors jis ir buvo vienintelis nepažįstamasis lenkų laive, sako, kad 12 dienų gyventi laivo denyje buvo nesudėtinga. Visi buvo malonūs ir paslaugūs. Sunkiausia būdavo spėti atlikti savo darbus, nes darbo daug, o plaukusi komanda – nedidelė. Tobia taip pat su nuostaba prisimena poliarinės dienos įspūdžius.
„Atsibusdavau antrą valandą nakties, nes visada būdavo šviesu. Tačiau, iš tikrųjų, man pasisekė. Kol buvau Arktyje, saulė švietė ištisas dešimt parų. Tai pasitaiko retai“, – prisiminė doktorantas iš Italijos.
Ekspedicijos metu Tobia tyrinėjo Arkties dugno biogeocheminius procesus, todėl taip pat darbavosi iš laivo.
„Nuosėdų kolonėlių vamzdelius įsmeigdavau į dugną ir ištraukdavau su nuosėdomis. Iš dugno paimtas nuosėdas perkeldavau į tokį prietaisą, vadinamą mezokosmu (aut. past. uždara sistema, geriausiai kaip tik įmanoma atkartojanti gamtos sąlygas). Tada žiūrėdavau, kaip dugno nuosėdos reaguoja su vandeniu. Tai vienas svarbiausių tikslų, tiriant jūrines ekosistemas – išsiaiškinti, kaip priedugnio vanduo kontaktuoja su dugno nuosėdomis. Ar deguonies yra, ar nėra“, – apie savo veiklą Arktyje pasakojo Tobia.
Trečioji ekspedicijos dalis
Turbūt, daugiausiai fizinių jėgų pareikalavusi ekspedicijos dalis, toji, kurioje dalyvavo KU JTI mokslininkas dr. Tomas Ruginis. Jis pėsčiomis laukine Arkties gamta keliavo 150 km ant nugaros nešdamas apie 25 kg sveriančią kuprinę. Sako, kad paskutinėmis dienomis ją sunkiai nusiimdavo.
„Žygio metu buvo numatyti 8-9 taškai, kuriuose turėjome sustoti ir skaičiuoti plastiką. O skaičiuojamas jis buvo taip: susirandi 20×20 kvadratinių metrų plotą ir suskaičiuoji visas jame esančias plastiko liekanas, daleles. Kiekviename sustojime reikia suskaičiuoti tris tokius kvadratus. Dažniausiai randamos liekanos – žvejybos tinklų virvių, dėžių dalys. Tokių šiukšlių kaip pas mus – nelabai yra. Didelė dalis mūsų kelionės buvo per nacionalinį parką, kur civiliai žmonės nelabai patenka. Ten įsikūręs natūralus paplūdimys, kur paskutiniai žmogaus veiklos pėdsakai buvo gal prieš šimtą metų. Tame paplūdimyje veikla užsiimdavo banginių medžiotojai, todėl ir dabar einant gali rasti 5 m banginio šonkaulius išmestus krante. Kai vandens lygis nusileisdavo, rinkdavome šoniplaukas. Eidavome nuo ryto iki vakaro, nakvodavome dešimvietėje palapinėje devyniese. Saugodamiesi nuo baltųjų meškų pakaitomis budėdavome. Tačiau su jomis akis į akį susidurti neteko, matėme tik pėdas“, – pasakoja bebaimis mokslininkas.