Lietuvos kaimas: šiuolaikinė demografinė būklė
Marija Eidukevičienė
Klaipėdos Universiteto geografijos katedros profesorė
Kaimo vystymo tyrimų centro direktorė Daiva Verkulevičiūtė
Klaipėdos Universiteto geografijos katedros doktorantė
Erika Ribašauskienė
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslinė bendradarbė
Kaimo samprata. Kaimas - tai teritorija su visais
joje esančiais objektais ir subjektais be miestų teritorijos (Stanikūnas,
1999).
Kaimo vietovė. Tai teritorija, kurioje: dominuoja natūrali
gamtinė aplinka, o didžioji žemės naudmenų dalis naudojama žemės ūkiui,
miškininkystei, žvejybai, rekreacijai ir nedidelė gyventojų, sudarančių
teritorines kaimo bendruomenes, koncentracija; dauguma jų užimti atsinaujinančių
išteklių eksploatavimu (Treinys, Baležentis, 1999).
Kaimo vieta Lietuvoje valstybiniame lygmenyje
| Kaimiškųjų vietovių % nuo Lietuvos teritorijos ploto |
97
|
| Kaimo gyventojai tūkst. 2000 0101 |
1176.3
|
| Kaimo gyventojų % nuo visų Lietuvos gyventojų |
31.8
|
| Vidutinis gyventojų tankumas kaimo vietovėse Lietuvoje
žm/km2 |
18,2
|
| Žemės ir miškų ūkyje užimta visų Lietuvos dirbančiųjų
% |
21
|
| Žemės ūkyje užimtų visų dirbančių kaimo gyventojų |
56 (58)
|
| Kaimo gyventojų užimtumo lygis % |
51
|
| Nedarbo lygis kaime % |
12.7
|
| Pensijinio amžiaus gyventojai % |
25
|
Žemės ūkis
| Žemės ūkio naudmenos nuo Lietuvos žemės ploto % |
54
|
| Ariamos žemės 1 gyventojui ha |
0.78
|
| Žemės ūkio naudmenų našumas tarp rajonų skiriasi
kartų |
1.7
|
| Žemės ūkio naudmenų našumas tarp ūkių skiriasi kartų |
2.5
|
| Našiose žemėse 1 ha žemės ūkio naudmenų žemės ūkio
produkcijos tenka daugiau kartų |
3
|
| Žemės ūkio dalis BVP |
11.3
|
| Investicijų žemės ūkiui dalis visose investicijose
l998m. % |
2.4
|
| Užsienio investicijų dalis žemės ūkyje nuo visų
tiesioginių užsienio investicijų Lietuvos ūkyje% |
1.1
|
| Ūkininkų skaičius tūkst. įregistruota 1999 01 |
67.5
|
| Ūkininkų ūkių pasiskirstymas pagal dydį % 1999 01 |
|
| Iki 10 ha |
57.5
|
| 10.1-20 |
29.5
|
| >20 |
13.0
|
| >50 |
1.1
|
| Iš viso privačios žemės savininkų tūkst. |
200
|
| Vidutinis ūkininko dydis ha 1999 01 |
11.7-11.8
|
| Vidutinis žemės ūkio bendrovės dydis ha 1999 01 |
468
|
| Žemės naudotojai % |
|
| Žemės ūkio bendrovės % 1999 01 |
17.9
|
| Ūkininkai % 1999 01 |
37
|
| Ūkininkauja ūkininkų mažo našumo žemėse% 1999 01 |
13
|
| Mišrios žemės ūkio gamybos ūkiai% |
70-80
|
| Specializuoti augalininkystės ūkiai% |
12
|
| Specializuoti gyvulininkystės ūkiai % |
4
|
| Ūkininkavo nuostolingai ūkiai, kurių žemės ūkio
naudmenų našumas iki balų |
30
|
| Skurstančiu ūkininkų % (skurdo riba 50% vidutinių
vartojimo išlaidų) |
30
|
Pagaminamos produkcijos dalis bendroje gamyboje %
|
Produkcija
|
Ūkininkų ir kitų gyventojų ūkiai
|
Bendrovės
|
| Viso |
|
20.8
|
| Grūdai |
75.9
|
24
|
| Bulvės |
99.3
|
1
|
| Cukriniai runkeliai |
57.4
|
42.6
|
| Pienas |
86.9
|
13
|
| Mėsa (skerdiena) |
59.7
|
40.3
|
Demografinė situacija. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę,
kaimo gyventojų skaičius, kito: 1990 - 1992 metais mažėjo, iki 1996
metų didėjo, o pastaraisiais metais vėl mažėja. Tam prielaidas sudarė
šalies ekonominiai, socialiniai, demografiniai procesai. Be to, suaktyvėjo
gyventojų vidinė migracija.
Daugiausia gyventojų susitelkę apie didžiuosius miestus - Vilnių,
Kauną, Klaipėdą bei našesnių žemių rajonuose. Vidutinis gyventojų
tankumas kaime 18,2 gyv./km2. Mažiausiai apgyvendinti Švenčionių (9,0),
Varėnos (10,5), Zarasų (10,9), Ignalinos (11,3) gyv./km2 rajonų kaimai.
Moterys sudaro 52 % kaimo gyventojų . Kai kuriuose rajonuose kaime
100-ui vyrų tenka nuo 106 iki 121, o vidutiniškai Lietuvoje -109 moterys.
Santykinai mažiausiai vyrų yra nenašių žemių ir nuo didesnių miestų
nutolusiuose rajonuose. Iki 35 metų gyventojų grupėje kaimo vyrų ir
moterų yra maždaug vienodai, tuo tarpu vyresnio amžiaus gyventojų
grupėse moterų daugiau negu vyrų: daugiau kaip 60 metų moterų yra
14,7, o vyrų - 8,4 %. Kaime žymiai mažėja gimstamumas ir kai kuriose
kaimo vietovėse per metus net 3 kartus daugiau numiršta negu gimsta.
1990 - 1999 m. gimusiųjų vaikų, skaičiuojant 1000-ui kaimo gyventojų,
sumažėjo nuo 16,3 iki 11,6 vaiko. Šiuo metu dauguma kaimo šeimų augina
vieną ar du vaikus. Daugiausiai vaikų kaime augina ūkininkų šeimos
-vidutiniškai po 1,16, samdomų darbuotojų -po 0,93. Kaimiečių šeimose
auga vidutiniškai 21 %. daugiau vaikų negu miestiečių šeimose. Tačiau
vienam darbingo amžiaus kaimo gyventojui tenka tik 0,51, tuo tarpu
mieste - 0,66 vaiko. Didžiausias gimstamumas Klaipėdos (1000-ui gyventojų
tenka 14,7 gimusių), Jonavos (14,5), Šilalės (13,6), Šilutės (13,5),
Skuodo (13,4), mažiausias - Utenos (8,4), Ukmergės (8,6), Ignalinos
(8,8), Rokiškio, Zarasų (9,2) rajonų kaimuose.
Kaime mirtingumas net 77 % didesnis negu mieste.Didžiausios įtakos
tam turi gyventojų amžiaus struktūra: kaime 60 metų ir vyresni gyventojai
sudaro apie 23, o mieste- 15 % gyventojų. Atmetus amžiaus struktūros
įtaką gyventojų mirtingumui (pagal standartizuotus koeficientus),
darbingo amžiaus kaimo gyventojų mirtingumas didesnis negu mieste
apie 17 %. Šį skirtumą lemia: skirtingas gyvenimo būdas mieste ir
kaime, žalingi įpročiai, sunkiau prieinama medicininė pagalba. Pagal
Statistikos departamento duomenis, nuo 1990 metų kaime mirtingumas
daugiausia padidėjo 1993 metais. Svarbiausios mirties priežastys yra
kraujo apytakos sistemos ligos, piktybiniai augliai, nelaimingi atsitikimai.
Labiau didėjo vyrų negu moterų mirtingumas. Mirtingumas padidėjo beveik
visų amžiaus grupių vyrų (išskyrus vaikus) ir tik 45 - 55 m. moterų.
Kaime 20 - 30 m. vyrų mirtingumas yra ženkliai didesnis negu to paties
amžiaus moterų. Po 1993 m. išryškėjo kaimo gyventojų mirtingumo mažėjimo
tendencija. Tačiau padidėjo mirtingumas nuo alkoholizmo, savižudybių,
nužudymų. Kaime vyrų savižudžių yra 1,8, o moterų - 1,5 karto daugiau
negu mieste. Didžiausias gyventojų mirtingumas yra rytinėje Lietuvos
dalyje: 1999 m. iš 1000-io gyventojų Ignalinos rajone mirė 22,8, Zarasų
-18,8, Molėtų - 18,4. Mažiausias mirtingumas -Kauno rajone (iš 1000-io
gyventojų mirė 10,1). Nors mirtingumas jau mažėja, bet tik penkių
rajonų kaime fiksuojamas teigiamas gyventojų prieaugis.
Kaimo gyventojų gyvybingumo indeksas, t. y. gimimų ir mirčių santykis,
Lietuvos kaime gana skirtingas. Sudėtinga demografinė situacija yra
šiaurės rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje. Ypač išsiskiria Ignalinos,
Utenos, Švenčionių rajonai, kuriuose gyvybingumo indeksas nesiekia
net 0,5 (Lietuvos kaime šis rodiklis yra tik 0,77). Demografinę situaciją
kaime blogina vidinė migracija. Neigiamas migracijos saldo Lietuvos
pakraščių ir mažesnio našumo žemių rajonų kaimuose.
Pagal gyventojų amžiaus struktūrą Lietuvos kaimas jau peržengė demografinės
senatvės ribą, Kaime ypač ryškūs gyventojų senėjimo procesai - 60
metų ir vyresni gyventojai sudaro ketvirtadalį visų gyventojų. Tam
įtakos turi ypač kaimo jaunimo migracija į miestus, sumažėjęs gimstamumas.
Apie pusė visų šio amžiaus Lietuvos gyventojų gyvena kaime. Gyventojų
amžiaus struktūra rajonų kaimo vietovėse gana skirtinga. Mažeikių,
Plungės, Telšių, Klaipėdos, Šilutės, Šilalės rajonų kaimuose vaikai
sudaro 27% kaimo gyventojų. Utenos, Lazdijų, Ignalinos, Molėtų, Varėnos
rajonų kaimuose trečdalis gyventojų yra 60 metų ir vyresni.
Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė - vienas reikšmingiausių visuomenės
materialinio bei kultūrinio gyvenimo lygio ir sveikatingumo rodiklių.
1999 metais vidutinis žmonių gyvenančių kaime amžius buvo 4 metais
9 mėn. trumpesnis negu mieste, iš jų moterų - 3 metais ir 11 mėn.,
o vyrų - 5 metais ir 7 mėn. Tam didžiausią įtaką daro didelis darbingo
amžiaus kaimo gyventojų mirtingumas. Kaimo vyrų būsimo gyvenimo trukmė
šiuo metu labai trumpa - tik 63 metai (palyginti su Vakarų Europos
šalimis, Lietuvos vyrų vidutinė gyvenimo trukmė trumpesnė 8-9 metais,
moterų - 4 - 5 metais). Taigi Rytų Lietuvoje, kur vyrauja mažo našumo
žemės ūkio naudmenos, demografinių problemų yra susikaupę daugiausia,
o ir visame Lietuvos kaime gyventojų ir demografinė, ir socialinė-ekonominė
situacija yra sudėtinga. Jos gerinimui reikia kuo skubiau sutelkti
švietimo, kultūros, ūkio, medicinos, socialinės apsaugos institucijų
pastangas.
Gyvenimo lygis Lietuvos kaimuose. Gyvenimo lygis ,ekonominė kategorija,
plačiąja prasme suprantamas kaip asmeninių poreikių išvystymo ir patenkinimo
laipsnis. Vienas svarbiausių gyvenimo lygį nusakančių rodiklių - namų
ūkių disponuojamos pajamos ir vartojimo išlaidos. Didžiausią pajamų
dalį sudaro samdomojo darbo pajamos. Kaime jos 23.6% mažesnės už Lietuvos
vidurkį. Mažesnės disponuojamos pajamos ir poreikiai lemia mažesnes
namų ūkių vartojimo išlaidas kaime. Vienas informatyviausių namų ūkio
gyvenimo lygio rodiklių-išlaidų dydis, skirtas maisto produktų įsigijimui.
Kaime jis sudaro daugiau negu pusę visų išlaidų. Mažiau nei pusė kaimo
namų ūkių turi vandentiekį (44.8%), kanalizaciją (39.9%), centrinį
šildymą(40.1%). Kaimiškas gyvenimo būdas ir ūkinė veikla lemia specifinių
ilgalaikio vartojimo prekių turėjimą. Daugiau kaimo, nei miesto, namų
ūkių turi šaldiklį užaugintai produkcijai laikyti. Kaip susisiekimo
priemonė kaime dažniau naudojamas dviratis. Kaime gyventojai mažiau
vartoja vaisių ir uogų, daržovių ir grybų, kiaušinių, mėsos, daugiau
- pieno ir jo produktų, cukraus. Trečdalis kaimo gyventojų dirba sau.
Jiems žemės ūkis-pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Bendras nedarbo
lygis kaime yra apie 13%, jaunų žmonių (iki 25m.) nedarbo lygis-20.5%.
Jų išsilavinimas dažniausiai devynmetis arba vidurinis. Pajamų neturi
78% bedarbių. Vieneri metai praleisti be darbo, sutrumpina žmogaus
amžių vidutiniškai penkeriais metais.Gyvenimo lygio pokyčiai lėmė
nusikalstamumo išaugimą. Daugiau kaip 60% padariusių nusikaltimus
asmenų niekur nedirba ir nesimoko.
Literatūra
Gyvenimo lygio stabilizavimo būdai (1992).Vilnius
Martinkus , B., (1996) Darbo ekonomika. Kaunas
Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje (2000).Vilnius
Ribašauskienė, E., Uždavinienė ,V. (2000), Lietuvos kaimo regionai
ir jų plėtros kryptys. Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai.
Vilnius, p.l 13-124.
Stanikūnas, D. (2000),Lietuvos kaimo plėtra: galimybės ir problemos.
Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai.Vilnius, p.5-12.
Treinys, M., Baležentis, A. (2000), Kai kurie teoriniai ir metodologiniai
kaimo plėtros strategijos uždaviniai Lietuvos kaimo plėtros politika
ir mokslo uždaviniai. Vilnius, p. 18-28.
Klaipėdos Universiteto geografijos katedra
Kaimo vystymo tyrimų centras
Tel/fax 8 26 346 192