Atsiliepimai
2011 m. sezonas atnešęs begalę nuostabiausių įspūdžių ir geriausius laimėjimus
Visko pradžia – ankstyvas pavasaris, kada dar orams nesušilus laivai pradedami ruošti naujam buriavimo sezonui... Pasiruošiamieji darbai – technikos patikrinimas, burių uždėjimas, laivo išvalymas ir daug kitų svarbių darbų darbelių, be kurių laivas tiesiog neitų į jūrą. Taip prasideda laukimas pirmojo išėjimo į bangas...
Šiais metais plaukiojimo sezonui buvo ruošiami jau du laivai - tai didžiausias Lietuvos burlaivis, priklausantis Klaipėdos universitetui, „Brabander“ bei taip pat uostamiesčio universitetui priklausanti jacha „Odisėja“. Patys entuziastingiausi studentai, su nekantrumu laukiantys išėjimo į jūrą, padėjo laivų įguloms šiuos laivus paruošti sezonui ir skaičiavo dienas iki pirmųjų plaukimų.
Ir štai išaušo ta diena...
„Odisėja“ – maloniai ekstremalus vėjo gaudymas
Pirmąjame „išbandomąjame“ plaukime įspūdžių tikrai nepasirodė maža. Buvau ten ir aš, tik midaus neteko paragauti. Išplaukėme jau saulei pradėjus leistis, tikslas buvo pasitikti burlaivį „Brabander“, sugrįžtantį iš Liepojos, kur jis atliko svarbią misiją – buvo starto ir finišo objektas mažosioms jachtoms. Pirmą kartą išėjus į jūrą su nelyginamai mažesne jachta už „Brabanderį“ buvo tikrai neramu, bet tuo pačiu ir smagu. Jachta, ilgą laiką nebuvusi jūroje, nežinia ką galėjo iškrėsti, bet visi buvome užtikrinti kapitono ryžtu, o ir noras pas visus išbandyti laivą jūroje vedė į nuotykių šalį. Visi kartu mokėmės kelti šio laivo bures, pakėlę vieną, keldavome kitą, tam, kad patikrinti ar visos burės veikia, kaip keliamos, kur prasiveda šotai ir visi kiti dalykai, kurie saulei leidžiantis atrodė nelabai suprantami. Bet mums pavykdavo puikiai ir net šaltis netrugdė mėgautis vėju, kuris nešė „Odisėją“ palei Klaipėdos pajūrio krantą link Latvijos. Nieko keisto, kad ištiko keletas techninių nesklandumų, bet kartu su burlaiviu „Brabander“ grįžome į uostą.
Greitai „išgydęs „Odisėją“ nuo visų naujų ligų“, jachtos kapitonas Rytis Lopas paskelbė naują maršrutą Klaipėda – Gdanskas, kur Lenkijoje jachta jau dalyvavo tarptautinėje regatoje ir atstovavo Klaipėdos universitetą bei Lietuvą. „Išplaukėme į Gdanską su tikslu atstovauti Lietuvą, Klaipėdą ir žinoma Klaipėdos universitetą ten vykusioje regatoje. Plaukėme 8 žmonės iš kurių 5 buvo „visiškai žali“ studentai buriuotojai. Mes nemokėjome nieko, kas susiję su burių pakėlimu, jų nuleidimu bei vendavimu ar halsavimu. Teko visko mokytis jau esant jūroje. Džiaugėmės, kad oras buvo „šilkinis“ buriavimui plaukiant į Gdanską. Per tą laiką sugebėjome apsiprasti su „Odisėja“, suprasti burių veikimo principą, išmokti tvarkytis su lynais, taip pat buityje esant laivo krenui. Regatoje pasirodėme kaip viena iš didžiausių ten dalyvaujančių jachtų, nes kitos, palyginti su „Odisėja“, atrodė kaip primityvios valtelės. Grįžome esant audrai, 3 metrų bangoms, lietui. Bet jau buvome pasikaustę, nebijojome nieko. Dėkui „Odisėjos“ kapitonui Ryčiui, kuris tikrai daug ko mus išmokė šios kelionės metu“, - įspūdžiais dalinosi Ieva Mikaliūkštytė.
Su „Odisėja“ teko parkeliauti iš Švedijos, Simrishamn‘o miesto į Klaipėdą. Buriavimo būta visokio - ir palankaus vėjo, ir štilio, ir nueinančios audros bangų. Ko gero įsiminė dvi akimirkos, kuomet nešant naktinę vachtą geriausiu palydovu tapo įspūdingo dydžio ir grožio pilnatis. Mazgus turėjome apie 5 ir vėjas vis rimo, o nakties tyla vis labiau susiliedavo su mėnulio šviesos taku. Ramūs pokalbiai, tylios dainos ir švelni bangų mūša...Va tada pajunti širdies džiaugsmą, kad esi dabar ir čia... Anaiptol, kita naktis buvo visiška priešingybė šiai neišpasakytai ramybei. Bangos plaunančios denį, laivo bortų „išnykimas“ vandenyje, šlapios kojos, įsispyrusios kiek įmanoma tvirčiau į medines lauko grindeles, vos nulaikomas šturvalas ir dviejų merginų jausmas lyg būtumėm pasaulio užkariautojos, skrodžiančios per jūros platybes. Neišpasakyta drąsa ir garsus juokas apgaubė mus, kuris lydėjo namų kranto link. Didesnių ir mažesnių žygių dar būta su jachta „Odisėja“, net ir Stokcholmas pasiektas, Kuršių marios išmaišytos, susipažinta su laivu ir kitą sezoną tikimasi nukeliauti dar toliau bei patirti dar daugiau įspūdžių ne tik Baltijos jūroje.
„Brabander“ įgula – gražiausi, sportiškiausi ir vieni iš greičiausių Europoje
Sutikti universiteto burlaivį „Brabander“ svečios šalies uoste – jau nebe naujiena. Todėl Klaipėdos uoste matyti miesto pasididžiavimą – šventė. Apkeliauta daug, aplankyti gražiausi užsienio uostai, susipažinta su skritingų tautų buriavimo tradicijomis ir visa tai - buriavimo mokymų bei lenktynių metu. Pirmą kartą išėjus į jūrą, studentų laukia išbandymai, kurių metu jie supranta buriavimo saugos svarbą: „Plaukimas buvo labai šaunus, nes didžiąją kelionės dalį praleidome jūroje, o ne krante. Pripratome prie jūriškojo ritmo - vachtų. Labiausiai įstrigęs įvykis iš plaukimo - tai pratybos „žmogus už borto“. Buvome skaitę instrukcijas, lyg ir žinojome ką turėtume daryti, bet kai teko tai daryti netikėtai pratybų metu, mes visi buvome pasimetę, šoke, pamiršome viską. Tai žinoma buvo blogai, bet pamoka liko visam gyvenimui. Dabar jaučiuosi tikrai žinanti, kaip reikia elgtis ir ką daryti taip nutikus“, - pasakojo Ieva.
Bene daugiausiai dėmesio bei buriuotojų ištvermės reikalaujantis sezono įvykis buvo dalyvavimas regatos „The Tall Ships Races 2011” keliuose iš lenktyninių etapų. Savo įspūdžiais dalinosi Gintaras Jankauskas, kuris su burlaiviu plaukė net į kelias keliones: „kelionės „Brabanderiu“ yra pamokančios, per jas galima sužinoti daug naujų dalykų ir patirti gerų pojūčių, kurių niekur kitur nepatirsi. Pirmasis mano plaukimas buvo į Ščeciną (Lenkija), taip pat plaukiau į Norvegiją. Kelionė buvo tiesiog nepakartojama. Buvome užsukę į daug uostų, pamatėme daug gražių vietų. Nuplaukėme net į Lyse fjordą. Vėliau plaukėme į Stavangerį, iš kur prasidėjo mūsų kelionė namo dalyvaujant „The Tall Ships Races 2011“ lenktyniniame etape Stavanger-Halmstad. Tada ir prasidėjo pats įdomumas. Iškart po starto plaukėme gana neblogai, buvo geras oras, vėjas palankus, bet silpnokas. Po truputį stūmėmės į priekį. Kitą dieną vėjas pasikeitė į mums nepalankų ir tada jau tekdavo dažniau keltis ir tvarkyti bures. Man šita kelionė labai patiko ir norėčiau tai dar ne vieną kartą pakartoti. Man tai buvo nebloga praktika siekiant savo profesijos“.
Bene labiausiai burlaivis „Brabander“ pasižmyėjo „The Culture 2011 Tall Ships” regatos lenktynėse bei miestų šventėse. Regata startavo Klaipėdoje, kur tradiciniame įgulų parade „Brabander“ gavo geriausio laivo apdovanojimą (angl. „The Best Ship In A Crew Parade“).
Toliau viskas klostėsi štai taip: „triukšmingai pasirodę Klaipėdoje, įgulų parade, regatos dalyviai pradėjo kauptis laukiančiai kelionei, būsimoms lenktynėms. Prieš pat startą praūžusi vėtra teikė vilčių, kad vėjo turėsime visą kelionę. Starto dieną išsikėlę bures buvome palydėti minios mojuojančių rankų. Tų žmonių gausa ir jausmas, kad esame palaikomi, teikė ryžto kovoti jūroje iš visų jėgų dėl geriausių rezultatų“, - pasakojo Andrius Šakalis. „Nuaidėjus startui su nekantrumu vis laukdavome rezultatų. Gavę laivų koordinates jūrlapyje jau žymėdavome savo klasės laivus ir žiūrėdavome kelinti esame mes. Rezultatų paskelbimas tik patvirtindavo mūsų spėjimus. Smagumas prasidėjo kai plaukiant į Turku prie Gotlando baigėsi vėjas. Stovime vietoje, o kartais net ir atgal pajudame. Vienu metu net apsuko laivą“, - įspūdžius pasakojo Ramunė Aukštikalnytė. „Radijo ryšiu nuolat bendravome su lenktynių kontrole ir su laivais dalyvaujančiais regatoje. Vyraujantis štilis grasino tuo, kad iki savaitgalio nespėsime atplaukti į Turku uostą. Kai kurie laivai nusprendė pasitraukti iš lenktynių ir užvedė motorus. Didysis burlaivis „Sedov“ atsiliko taip toli, kad jo nebuvo girdėti net per ryšio priemones. Mums patiems svarbiausia buvo aplenkti mūsų stipriausius priešininkus, B klasės laivus „De Galant“, „Johan Smith“ ir „Tecla“. Lenktynių organizatoriai kas keletą valandų skelbdavo visų laivų pozicijas lenktynėse“, - dėstė Andrius.
Perskaičiavus rezultatus „Brabanderis“ šiame etape savo klasėje buvo trečias. „Ilgi vakarai, nuostabūs pasisėdėjimai kituose laivuose. Turėjau galimybę pamatyti laivo „Sedov“ vidų ir netgi įkopti į grotstiebo viršų. Svajonės pildosi! Pasibaigus visoms linksmybėms Turku mieste, atėjo laikas kelti bures į Gdynią. Vėl paradas, vėl startas ir vis tas pats jauduliukas, nes orai žadėjo vėjo“, - kalbėjo Ramunė. „Vėjas stiprėjo, o meteorologinė prognozė pranašavo 30 mazgų vėją ir bangas iki 3 metrų. Starto rytą jūra įsisiūbavo. Mūsų burlaivis kildavo ir vėl staigiai smigdavo į vandenį. Vaikščioti tapo sunku. Laivas dėl išskleistų burių buvo nuolat pasviręs ant šono. Visi realiai pradėjo suprasti „trijų taškų taisyklę“, kurios kapitonas buvo prisakęs griežtai laikytis. Prasidėjus lenktynėms vėjas tik stiprėjo. Su vėju atėjo ir lietus. Kai tik pradeda stipriau lyti, kaip tyčia reikia atlikti posūkio manevrą, skelbiamas burių avralas ir visi esantys laive privalo skubėti ant denio. Prie kai kurių virvių reikalingi net trys stiprūs vyrai. Darbas tik komandinis. Kartais denis dingsta iš po kojų ir visi griūva žemėn ar nusirita į šonus. Tada greit keliesi, vėl griebi virvę ir vėl pagal komandą su ja dirbi. Taip kartojasi keliskart kol burės atsiduria savo vietoje“, - išgyvenimais dalinosi Andrius.
Ko gero, jaunųjų buriuotojų įspūdžių galėtume prirašyti visą laikraštį, nes jų klausant įspūdžiai nesibaigia, o tik dar karščiau ir vis su didesniu jauduliu yra pasakojami. Tad glaustai perfrazuojant pašnekovų mintis, etapas Turku-Gdynia pareikalavo daug jėgų ir ištvermės, tačiau viskas buvo įvertinta ir mūsų burlaivis „Brabander“ tapo antros vietos savo klasėje nugalėtoju. Pasak pašnekovus pasiekusių gandų, kitų B klasės laivų įgulos neatlaikė jūros išdaigų ir juos pakirto jūrligė. Ir tai dar ne viskas, kuom „Brabanderio“ įgula pasižymėjo. Buriavimo dvasia dvelkiančiame Gdynios mieste vykusiose sporto varžybose mūsų įgula tapo nugalėtojais ir parsivežė į namus didžiulę taurę. O grįžus į namus, juos pasitiko visada laukiantys ir mylintys žmonės: „Dabar pradėjau suprasti kodėl jūrininkams savieji krantai yra patys gražiausi. Krante laukė jaudinantis susitikimas su draugais ir artimaisiais“, - pasakojo Andrius.
Na ir pabaigai įrodymas to, ko visi siekiame: „Labiausiai džiugina tai, kad didžiosios jūrinės valstybės pagaliau pradeda žiūrėti į Lietuvą, kaip į jūrinę valstybę. Jau daugeliui garsių burlaivių kapitonų, dalyvaujančių regatose, plevėsuojanti mūsų trispalvė horizonte reiškia, kad jie jau jos nebepavis...“.